Naujausios
Apie vergo memus ir praplautas smegenis
Ar jums kas nors buvo praplovęs smegenis? Ir ar po šios operacijos jums pavyko grįžti į pirmykštę būseną? Aš klausiu ne šiaip, o visai rimtai, nes štai jau kelintas mėnuo sėdžiu finansiškai praplautom smegenim ir nežinau, ką su tuo daryti....
Aš suprantu, kad galima praplauti skalbinius ar nešvarius milijonus...Bet smegenis!!!! Čia jau, žinote, katastrofa, ir kelio atgal nebėr...
Taigi, tuo metu, kai tylėjau ir nieko jums nerašiau, aš TO-BU-LĖ-JAU...
Viskas prasidėjo nuo to, kad mano viešųjų ryšių kompanija, kurioje sėdėjau paskutinis septyneris metus, iškomandiravo mane padėti vienam verslo guru rašyti knygos... Mat ne visi finansininkai ir didieji verslininkai iš gimtosios kalbos turėjo aukščiausią įvertinimą...
Jo šokiruojanti knyga buvo apie Lietuvos žmones, kurie nuolat skundžiasi savo mažais atlyginimais ir blogais darbdaviais, užuot ėmę ir pradėję savo verslą... Mat jie yra su VERGO MEMAIS!!!!! Taip taip, teisingai perskaitėte – ne genais, o memais....
Genai, kaip visi žinome, yra tai, ką mes paveldėjome iš savo tėvų ar protėvių, o memai – tai, ko buvome išmokyti tų pačių vergų-tėvų ir vergovinės tarybinės santvarkos...Kai verslumas buvo vadinamas spekuliacija, o pinigai (na, bent siekis jų turėti) buvo blogis...
Tačiau, kai mano guru tiesiai šviesiai mus visus, samdomus darbuotojus, išvadino su vergo memais, many kaipmat įvyko vergų sukilimas...
„Kaip jūs taip galite...“, – suklikau, kaip kokia kuoktelėjusi žuvėdra...-- Norite pasakyti, kad visi aštuoniasdešimt procentų puikių specialistų, darbininkų, biudžetininkų, ir šiaip savo srities profesionalų, nesukančių to jūsų niekingo biznio, esame su vergo ME-MAIS!!!!????“
„Taip, būtent taip“, – keistai gręždamas savo skvarbiomis akutėmis su dolerio ženklu jose man pritarė verslo guru.
Jutau, kaip išraudau, ar nuo pasipiktinimo, ar nuo žvilgsnio, bet narsiai priešinausi: „Tai jūs norite pasakyti, kad visi turi būti verslininkais? O kas tuomet dirbs jūsų įmonėse, fabrikuose, biuruose?“...
„Kas kas... Visada, bet kurioje visuomenėje bus individų su vergo memais, tik, gaila, kad Lietuvoje jų – kritinė masė“...
Aš tebeviriau...Mane tai asmeniškai žiauriai įžeidė. Aš tylėjau...
„Na gerai, nepatinka jums tas žodis „vergas“, matau..“, – blykst doleriukai akyse.
„Ne tas žodis „nepatinka“...Aš jaučiuosi, kaip jūsų jūsų...“....
„Vergė?“...-- blykst pašaipi šypsenėlė.
„Taip, tik labiau raštinga už savo poną“... – atšoviau. Cha... Mačiau aš jo rankraštį...Konkretus dvejetukininkas...
„Na gerai, galime nevadinti tų žmonių su vergo memais, matau, kad tai jus papiktino“, – teikėsi nusileisti įžeidinėtojas.
„Taip, neprasivardžiuokite...“ – sumurmėjau.
Ir jis atsistojo tęsti savo šlykščių teorijų...
„Galime tada žmonių visuomenę įsivaizduoti, kaip gyvūnų bendruomenę“, – dėstė jis. Atseit, verslininkai toje hierarchijoje yra plėšrūs žvėrys....Na, tai liūtai, leopardai, šakalai visokie...
„O jūs kas toks tada?“, – prunkštelėjau.
„Gal vilkas...“, – išsišiepė profesorius taip, kad pamatyčiau jo išties gan stipriai išsivysčiusius iltinius dantis....
„O kodėl jūsų tokie dideli dantys?“, – mintyse prisimatavau raudoną kepuraitę.
Jis tik šypsojosi ir žiūrėjo į mane.
„Todėl, kad aš jums dirbčiau....“, – staiga išgirdau save garsiai ištariant...
„Na, matot, jūs dar turite šansų...“ – nusijuokė ir tęsė toliau....
„Na o samdomus rinkos dalyvius galime prilyginti naminiams gyvūnams ir paukščiams, kurie visada turi maisto ir lesalo bei gyvena gana apribotą gyvenimą be jokių iššūkių...“
„Taip ir sakykite – kiaulės ir vištos....-- vėl įsiutau ir tėškiau verslo laikraštį ant stalo. – Aš atsisakau būti tokių erezijų aprašinėtoja!!!. Jūs įžeidinėjate žmones, ir mane asmeniškai, o pats nemokate net kablelių sudėti ir apskritai darote gramatinių klaidų. Ir šnekat nesąmones...“ – pradėjau piktintis, o mintyse pamačiau save, kaip pasipiktinusią vištą, kurią ramiai sau išnaudoja, tik nesupraskite manęs teisingai, sotus vilkas...
Guru ėmė kažkaip piktdžiugiškai kikenti. Lyg būtų patenkintas mano vergų sukilimu...
Bet aš tikrai pykau, kas jis toks, po velnių...kad taip... Bent jau šnopavau tikrai ne kaip višta...
Ir tada man dingtelėjo į galvą tokia mintis, kurią aš tuoj verbalizavau:
„Cha....o kas, jeigu aš šiuo metu dirbu pagal autorinę sutartį ir esu, na...laisvai samdoma profesija... Čia kaip ir tarpinis variantas būtų, ar ne?“
„Na, tada jūs, mieloji, esate laukinis žolėdis gyvūnas...“
„Jėzau, kad tik ne koks zuikis, šernas, ne begemotas, kad tik ne stora....tylėkit, pakaaaaks!!!!!!.“ – pradėjo klykti mano pasąmonė.
„Na, tarkim, kokia gazelė...“, – užbaigė mintį...
Mano sąmonė su pasąmone bei mano ego – visi trys – buvo moment papirkti, nupirkti ir pagirdyti.
„Gazelė mane tenkina...“, – kukliai linktelėjau ir grakščiai perkėlusi kanopas (beje, su naujais batais iš savo vergiško atlyginimo) žvilgtelėjau į jį plačiomis drėgnomis akimis...
Trumpam sudėjau ginklus. Bet manyje jau buvo pasėta sėkla...
Ieva, finansinė gazelė