Naujausios
Tris kartus vedęs, o meilužė ta pati
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas, įvertintas už poeziją ir eseistiką, neseniai išleido antrą romaną. Žvelgdamas į savo kūrybą jis pripažįsa, kad poezija – jo kūrybinė meilužė, kuriai neteko konkuruoti su turtinga meiluže – muilo opera.
Svajūnas SABALIAUSKAS
redakcija@skrastas.lt
Eilėraščiai aplanko rečiau
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje viešėjo rašytojas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas. Tai tęstinis susitikimų ciklo „Šiauliai – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybos sklaidos sostinė“ renginys.
– Gerbiamasis Donaldai, ką tik išleistas antrasis jūsų romanas „EŽERAS ir kiti jį lydintys asmenys“. Kodėl pasirinkote romanisto kelią. Juk Nacionalinė premija jums buvo skirta už išskirtinę poeziją?
– Ir eseistiką. Jau buvo išėję „Dykinėjimai“. Tiesa, tuomet dar nebuvau parašęs jokio romano.
Mano kūryboje yra nemažai teologijos. Pradžioje į iškylančius klausimus atsakydavo poezija. Vėliau reikėjo ir filosofijos. Atėjo supratimas, kad filosofija juda ratu, į dar svarbesnius klausimus ji negali atsakyti. Taip atsirado mokslo pažinimo metodologija ir religija.
Poezija – man yra tai, apie ką kalba pradininkai, šventraščiai. Jaunystėje buvau „susipykęs“ su krikščionybe. Susipykęs, kad ji manęs neįsileido. Kažkas kliuvo su nuodėme, dangumi, pragaru.
Jaunam protui pasirodė per žiauru, kad jei ne taip kažką darysi, iš karto eisi į pragarą. Tuomet pakrypau į Rytus. Vėliau grįžau prie krikščionybės.
Man labai svarbi religinė ir teologinė mintis. Ji man dabar daugiau pasako už visas filosofijas. Kaip ir gera poezija. O geros poezijos šiandien yra labai mažai. Gera poezija gali padaryti labai daug, bloga poezija gali sukurti labai daug blogio.
Erezijas skleidžiau, kad gera poezija rašoma iki keturiasdešimties metų. Vėliau sakiau, kad iki penkiasdešimties. Poezija daug sunkesnis žanras nei proza.
Poezija ateina labai dideliais energetiniais kiekiais, kuriuos sudėtinga fiziškai pakelti. Kai ji ateina, gali per parą keturioliką valandų sėdėti. Paskui pamatai, kad daug ką reikia išmesti: liko keturios, dvi eilutės. Tada pagalvoji, kad „pagavai“... Tai labai didelė įtampa. Ir su amžiumi ją pakelti tampa vis sudėtingiau.
Dabar parašau vieną kitą eilėraštį ir pasąmonėje prašau, kad poezija kuo rečiau ateitų ir mane kamuotų. Geriau atsisėsti ir rašyti prozą.
Vienas aktorius yra pasakęs: triskart vedęs, o meilužė – ta pati. Tai man tas pats su kūryba: eseistika, vertimai, o meilužė ta pati – poezija.
Laisvas kūryboje
– Sakėte, kad meilužė ta pati – poezija. O gal turėjote kokį pasiūlymą „pasikomercinti“? Tarkim, rašyti scenarijų populiariam lietuviškam serialui? Ir turėti turtingą meilužę – muilo operą?
– Turėjau pasiūlymą parašyti libretą operai. Atėjo kompozitorius, pasakė ko nori. Supratau, kad jis nesupranta pats ko nori. Struktūrą susakė, o esmės – ne. Jam reikėjo tekstų, iš romano „Kazašas“. O iš serialų, ačiū Dievui, nesulaukiau pasiūlymų.
– Jūsų romane „Kazašas“ mane nustebino gėjų tematika. Profesionalūs rašytojai šios temos vengia. O jūs – Nacionalinės premijos laureatas, tiesiog metėte iššūkį...
– Man nėra „baisių“ temų ta prasme, kad esu laisvas ir galiu rašyti tai, ką noriu. Kiek atsimenu, tik pirmoji mano knyga buvo išdraskyta, gal trečdalį cenzūra išmetė, bet, kadangi tai buvo 80-ieji metai, tai kitoje knygoje, ką norėjau, tą sugrąžinau.
Džiaugiuosi, kad galiu rašyti tai, ką noriu. Ir jau beveik šešiasdešimt metų darau tai, ką noriu. Jei egzistuoja gėjai ir yra problematika, kodėl aš apie juos negaliu parašyt. Galiu apie juos pameluot, nes pats tos patirties neturiu (juokiasi).
Kai manęs klausia apie laisvę... Kūryboje laisvė neegzistuoja, nes kiekvienas kvailys gali tapti laisvu rašytoju, jis bus „atleistas“ ir nuo skaitytojo. Neturiu baimės neturėti skaitytojo. Rašydamas kuo mažiau galvoju apie skaitytojus ir knygos tiražus, ir idėjos man nesvarbios. Yra aukso proporcijos: etika ir estetika. Jei estetika nebus pažeista, nebus pažeista ir etika. Jei etika pažeista, kažkas su proporcijom yra negerai. Vieni tai vadina grožiu, kiti gėriu ar blogiu...
Profesionalaus rašytojo duona
– Dar visiškai neseniai dirbote „Nemuno“ redakcijoje. Kodėl atsisakėte šios duonos?
– Buvo nelengva apsispręsti. Pajutau, kad „Nemunas“ iš manęs paima per daug. Reikėjo skaityti per daug tekstų, kurie mane gramzdino. Visą gyvenimą dirbau, tad nusprendžiau iki pensijos (liko maždaug ketveri metai) pabandyti gyventi kaip profesionalus rašytojas. Anksčiau reikėjo savo laiką dalinti, vasarai nukelti...
Kaip visoje kultūroje, taip ir kultūros leidiniuose, labai maži atlyginimai. Buvo keli metai, kai galėdavai dirbti ir gauti pusantro tūkstančio, dabar reikia dirbti už 800. Tad reikia prisidurti, nebegali visas jėgas skirti redakcijai. Tai pradėjo šiek tiek erzinti.
– Jei kultūrai neskiriami pinigai, tai jie skiriami naujiems kalėjimams statyti?
– Žinoma. Valdžios žmonės skiria dėmesį ekonomikai. Tai kažkokia plokštuma, kuri svyruoja. Trūksta vertikalės – tai ir yra kultūra, kuri suteiktų stabilumo. Pusė tautos netenka orumo, kai taip skaičiuojami pinigai. Čia ir baisinga emigracija, išvažiavimai... Skaudžiausia, kad, kai bandoma skaičiukus subalansuoti, paminamas žmogaus orumas. Tuomet žmogus prislėgtas ir nekūrybingas. Kūrybingas žmogus nebūtinai turi būti menininkas.
– Ar jums nekeista, kad Lietuvoje labai dažnai kultūra prijungiama prie sporto?
– Keista, bet šita valdžia turi stebuklingą žodį „įvaizdis“. Jei meno žmonės įvaizdžio užsienyje nepadaro, jie niekam tikę. Tas pats su sportu. Todėl ir krepšiniui tiek skiriama pinigų, kad jis neva įvaizdį šalies formuoja. Kas tas įvaizdis? Juokaujant galima pasakyti, jog įvaizdis – ne tai, kas tu esi, o tai, kaip tu atrodai. Įvaizdžio kūrėjai – vienas kitas dizaineris, kurie siuva drabužius.
– Na, juos seniau vadindavo siuvėjais.
– Taip. Ir jei jie Paryžiuje, mažoje gatvelėje atidaro parduotuvėlę, sakoma: va jie puikų šalies įvaizdį formuoja. Niekas Paryžiuje apie tai nežino, bet pas mus išpučiama.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
KŪRYBA: Šiemet kūrybiškiausia lietuvių autorių knyga paskelbtas Donaldo Kajoko eilėraščių rinkinys „Kurčiam asiliukui“. Poezija, anot autoriaus, aplanko vis rečiau.