Naujausios
Po transplantacijos rusena vilties kibirkštėlė
Visvaldui Jankauskui Kūčių ir 59-tojo gimtadienio, kurį švęs sausio 1-ąją, vaišių stalas bus gausesnis negu iki šiol. Septynerius metus dializei ir griežtai dietai paskyręs vyras, šiandien džiaugiasi transplantuotu inkstu ir galimybe gyventi kitaip.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Stiprūs vaistai sutrikdė inkstų veiklą
Gataučių kaime (Joniškio rajonas) gyvenantį Visvaldą aplankėme ryte, likus kelioms minutėms iki dešimtos. Lygiai dešimtą jo mobiliajame telefone suskambo priminimas. Vyras į delną išbėrė skaičiumi 10 pažymėtoje dėžutėje buvusius vaistus. Tokių dėžučių jam po ranka vien tai dienai – septynios, kiekvienoje – po dvi tris tabletes. Dar dukart tiek paruošta rytdienai ir porytojui.
„Vis dar yra tikimybė, kad mano organizmui gali netikti transplantuotas inkstas“, – paaiškina vyras.
30 metų mechanizatoriumi išdirbusį Visvaldą pirmiausia pradėjo kankinti vibracinė liga. „Susirgau podagra, tačiau toliau dirbau, nesigydžiau, tikėjausi, kad praeis“, – prisimena dešimties metų senumo įvykius. Priepuolių metu vyras po porą dienų išgulėdavo namuose, o sąnarių skausmus slopino vis stipresniais vaistais.
Kai pagaliau vyras ryžosi gydytis, buvo per vėlu – vaistai negrįžtamai sutrikdė inkstų veiklą. Išgirdo diagnozę – podagrinė nefropatija.
Dar pusmetį, prisilaikant griežtos dietos, kas mėnesį atliekant tyrimus, geriant vaistus Visvaldui pavyko toliau dirbti ir gyventi be dializės – inkstų terapijos, kuriai būtų reikėję dažnai važinėti į Šiaulius.
„Vykdžiau visus gydytojų nurodymus, vengiau maisto, kuris kenkia inkstams. Prieš valgydamas bulves, iš vakaro jas užmerkdavau vandenyje, atsisakiau kaulinių vaisių, bananų, pomidorų, riešutų ir bet kokių gaminių su jais“, – vardija pašnekovas.
Liga privertė atsisakyti darbo
Visvaldo Jankausko gyvenime vis dėlto prasidėjo 6 metus ir 8 mėnesius trukęs dializės kursas. Dializuotis vyras važinėjo į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Pirmuosius metus jam pakakdavo dviejų dializės kartų per savaitę po tris valandas.
Pasiekti Šiaulius būdavo nelengva: prieš šeštą ryto, kad spėtų į autobusą ir septintos valandos dializę per sniegą, per lietų vyras skubėdavo į autobusų stotį.
Vėliau jis pradėjo lankytis Dializės centro Šiaulių filiale. Bėgant metams, jo apsilankymai dažnėjo ir ilgėjo. Pastaraisiais metais jam tekdavo dializuotis tris kartus per savaitę po keturias valandas.
„Antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nieko kito planuotis nebegalėjau“, – pasakoja pašnekovas, sulaukęs pirmos invalidumo grupės ir netekęs darbo, vos pradėjo dializuotis. Dar turėjo vilčių įsidarbinti sargu, tačiau ir jos ilgainiui žlugo.
Apie donorą žino mažai
Į eilę inksto transplantacijai Visvaldas stojo tris kartus. Pirmuosius du sutrukdė ligos: nuo pernelyg sukrešėjusio kraujo jam prasidėjo venų trombozė, vėliau susiruošus kelionei, „prakiuro“ skrandis.
Vilnių vyras pasiekė tik šiemet balandį. Džiaugiasi, kad eilėje gavo pirmumo teisę, atsižvelgiant į amžių ir ilgą dializavimosi laiką.
„Inkstai persodinami ne vyresniems nei 65-erių pacientams. Nors žiūrima ir žmogaus sveikatos: mano porininkui, kuriam kartu su manimi persodino kitą donoro inkstą, buvo 68-eri“, – pasakojo pašnekovas.
Į Vilnių operacijai jį iškvietė rugsėjo 19-osios naktį ir jau kitą dieną persodino donoro inkstą. Ar Visvaldas tikėjosi, kad viskas įvyks taip greitai? „Tikrai nesitikėjau. Net tą naktį skambėjęs mano mobilusis telefonas buvo paliktas pirmajame namo aukšte, kai pats miegojau antrajame. Gerai, kad žmona išgirdo skambant savo telefoną“, – džiaugėsi vos progos gauti inkstą nepraleidęs vyras.
Visvaldas nežino, kieno „kūdikėlį“ (taip meiliai glostydamas vadina gautą inkstą) jam įsodino. „Neteko susitikti ir su to žmogaus artimaisiais. Sesutės tik sakė, kad geras žmogus buvo, maždaug 50-ies, inteligentas, gyveno Vilniaus rajone. Patyrė insultą, lyg ir pagerėjo jam, išleido iš reanimacijos ir staiga mirė“, – apie donorą pasakojo pašnekovas.
To paties donoro kepenys persodintos jų laukusiai ligonei iš Telšių rajono, tik ragenos persodinti netiko. „Va, kiek žmonių vienas žmogus išgelbėjo“, – dėkingas donorui jaučiasi Visvaldas.
Finansinė ir moralinė parama – reikalingos
Gaunamos invalidumo pašalpos su keliais priedais vyrui pragyventi užtenka. Džiaugiasi nuolaida kelionėms autobusu į Vilnių: bilietai jam su žmona kainuoja po nepilnus 10 litų.
Kompensuojami ir reikalingi vaistai. Dabar vienam mėnesiui jiems reikėtų išleisti apie 5000 litų, tačiau vyrui tereikia primokėti apie 60 litų.
„Netrukus teks važiuoti į Vilnių ir savaitei gultis biopsijai, drauge su keliais kitais ligoniais važiuosiu ligoninės transportu“, – pasakoja vyras.
Anksčiau laikraščių neskaitęs vyriškis, dabar skaito vieną nacionalinį dienraštį, „Šiaulių kraštą“ ir „Sidabrę“. „Pripratau skaityti dializių metu“, – šypteli.
Nuo pirmų dializės Šiauliuose dienų vyras užsirašė į Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugiją „Atgaja“. Įvairūs seminarai, konsultacijos, bendravimas su tokio pat likimo žmonėmis Visvaldui padėjo ištverti jį užgriuvusius sunkumus.
„Palaikymas buvo labai svarbus, juk iš pradžių bijojau tos ligos“, – sunkiai užplūdusias emocijas valdo gatautiškis.
Didžiausi jo padėjėjai – žmona Gražina ir sūnūs Kęstutis bei Egidijus. Kitąmet medicinos sesers darbo 40-metį skaičiuosianti žmona dabar kruopščiai dėlioja vyrui kasdien būtinus vaistus.
Sunkumų dar yra, bet viltis gyva
Po operacijos ne viskas Visvaldo gyvenime lengva. Jau kartą teko keisti vaistus dėl pasireiškusio šalutinio poveikio. Nuo kitų medikamentų tinsta kojos. Dėl jų skausmo vaikšto vyras mažai ir retai.
Gatautiškiui tenka gerti vaistus, skirtus imunitetui „mušti“, kad organizmas lengviau priimtų svetimkūnį. „Dabar mano imunitetas numuštas iki nulio, – sako Visvaldas. – Turiu saugotis kaip vaikas. Kas mėnesį turiu važinėti ir dar visus metus važinėsiu į Vilnių tyrimams ir pasiimti vaistų, nes inksto atmetimo pavojus išlieka.“
Važinėti autobusais vyras bijo, nešiojasi ir esant reikalui nesigėdija užsidėti respiratorių, jei kažkas aplinkui pradeda kosėti.
Seniai nevalgęs sriubos, vandens ir kitų skysčių kiekį dėl ligos griežtai ribojęs vyras dabar laimingas: „Žmonai ir sau pietums verdu sriubas. Baisiai gerai. O juk beveik septynerius metus gyvenau ant svarstyklių. Per dieną sverdavausi po dešimt kartų – ir su drabužiais, ir be jų, ir ryte, ir dieną, ir vakare. Jei kontroliuoji savo svorį, tada spaudimas nekrenta, lengviau ištverti dializes ir jų reikia mažiau.“
Jono TAMULIO nuotr.
OPTIMISTAS: Visvaldas Jankauskas nevilčiai nepasidavė net išgirdęs diagnozę ir pradėjęs dializuotis. „Susigyvenau su liga, bet džiaugiuosi, kad atėjo naujas gyvenimo etapas“, – sakė vyras apie rugsėjį jam atliktą inksto persodinimo operaciją.
VAISTAI: Visvaldas tiksliai laikosi gydytojų nurodymų ir po inksto transplantacijos septynis kartus per dieną, visada tuo pačiu laiku geria vaistus.