Naujausios
Ar Šiaulių arenos valdytojo kritikai iš tiesų gina viešąjį interesą?
Dveji metai šmeižto, viešų įžeidinėjimų ir žūtbūtinis noras pakenkti verslininkų reputacijai – tokio atpildo sulaukė Šiaulių arenos valdytojai už tai, kad sugebėjo šiame mieste per kelerius metus įkurti vienintelį Lietuvoje ištisą savaitę veikiantį pramogų centrą pačioje arenoje.
Nors Šiaulių arena tapo visų šiauliečių ir miesto svečių lankoma bei mėgiama vieta, regioninėje ir respublikinėje spaudoje jau kurį laiką bandoma sumenkinti areną valdančios viešosios įstaigos „Pramogų sala“ veiklą.
Žiniasklaidos pagalba tendencingai formuojamas ne tik neigiamas VšĮ „Pramogų sala“ įvaizdis, bet ir skleidžiama melaginga informacija sąmoningai nuslepiant tiesą – Šiaulių arena sugebėjo atlaikyti ekonominę krizę ir tapo viso regiono traukos objektu bei vienintele arena Lietuvoje, veikiančia ištisas 7 savaitės dienas.
Šiuo metu arenoje patalpas nuomojasi apie 20 įstaigų, veikia pirčių kompleksas, teikiamos spa paslaugos, įrengta konferencijų salė miesto renginiams, nuolat veikia kavinė ir sporto klubas. Šioje erdvėje įkurtas Šiaulių miesto sporto muziejus. Po didžiuliu stogu glaudžiasi kelios sporto mokyklos. Kasdien į darbą arenoje eina apie 100 šiauliečių, tačiau vietinėje spaudoje ir viename iš respublikinių dienraščių, vis pasirodo publikacijos, kurių autoriams, o tiksliau – užsakovams, labiau rūpi arenos valdytojų kišenių turinys ir tai, kokiomis transporto priemonėmis jie naudojasi.
Sėkmė įžiebė pavydą
Viešąją įstaigą „Pramogų sala“ įkūrę du šiauliečiai – Gintaras Radavičius ir Darius Balčiūnas, laimėjo Šiaulių arenos valdymo konkursą pasiūlę mažiausią kainą – 1, 400 mln. Lt, tačiau derybų su Šiaulių miesto savivaldybe metu, koncesijos kaina buvo sumažinta iki 740 tūkst. Lt. Tokia suma, tiksliau – 611 tūkst. Lt (išskaičiavus PVM) įstaigai kasmet mokama iš savivaldybės arenos valdymui.
G. Radavičius prisimena, kad jų laimėjimą 2006 metais Šiauliuose daug kas vertino itin skeptiškai.
„Buvo tokių, kurie tikino, kad laimėję arenos koncesijos konkursą užsinėrėme sau kilpą. Kiti laukė, kol patirsime visišką fiasko. Deja, skeptikams teko greitai nusivilti. Turėjome viziją, kaip valdyti areną ir žinojome ką daryti, kad ji sėkmingai tarnautų miesto ir jo gyventojų poreikiams. Ir kai mums pradėjo sektis, kai kam tai sukėlė didžiulį apmaudą. Neslėpsiu – teko išklausyti ir užuominų apie privalomą mokėti duoklę už tai, kad gyventume ramiai ir viešumoje įstaigos veikla nebūtų nagrinėjama lyg po padidinamuoju stiklu, dirbtinai ieškant prie ko prisikabinti. Tuomet nemaniau, kad šie grasinimai turėjo realų pagrindą. Dabar suprantu, kad klydau“, – apie susiklosčiusią situaciją kalbėjo VšĮ „Pramogų sala“ generalinis direktorius Gintaras Radavičius.
Pernai spaudoje pasipylė straipsniai, kuriuose Šiaulių arenos valdytojai kaltinami viešų ir privačių interesų painiojimu bei mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu. Taip pat garsiai buvo eskaluojama tema, neva buvęs Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys savavališkai pakeitė arenos koncesijos sutarties punktą ir sutartis su VšĮ „Pramogų sala“ buvo pasirašyta ne tokia, kokiai pritarė miesto taryba. Esą tokiu būdu buvo pašalintas punktas, kuriame numatyta, kad arenos pelnui viršijus 6 proc., visą viršplenį valdytojai privalo pervesti į miesto biudžetą. Visi šie kaltinimai pasiekė ir Šiaulių apygardos prokuratūrą bei Valstybinę tarnybinės etikos komisiją (VTEK).
Pasirašė tai, ką pateikė
Viešąjį interesą byloje dėl koncesijos sutarties pakeitimų ginantys prokurorai teismo paprašė pripažinti negaliojančia (niekine) Šiaulių arenos koncesijos sutartį nuo jos pasirašymo datos su VšĮ „Pramogų sala“, nes ji „neatitinka tos nuostatos, kuriai buvo pritarusi miesto taryba“. Taryba buvo nustačiusi, jog Savivaldybė koncesijos mokesčio nebemoka, kai koncesininkas per vienerius metus gauna daugiau nei 6 (šešis) procentus pelno, kuris apskaičiuojamas iš koncesininko veiklos pajamų, į kurias nėra įskaičiuojamas koncesijos mokestis, atėmus jo sąnaudas, o 2006 metais pasirašytoje sutartyje tokia galimybė tik numatyta.
Koncesininko šešerius metus vykdyta veikla buvo nuostolinga, dėl ko nė vienais veiklos metais nebuvo pagrindo koncesininkui mokėti koncesijos mokesčio savivaldybei. Šiaulių arenos koncesininkas yra viešoji įstaiga, kurios pelnas negali būti skirtas jos dalininkams. Pavyzdžiui, kitose Lietuvos arenose yra kitaip: jų valdytojais yra privačios bendrovės, turinčios teisę gautą pelną skirti dividendų forma jų akcininkams.
Koncesijos sutarčiai buvo pritarusi Šiaulių miesto savivaldybės taryba, o pakeisti jos vienos nuostatos formuluotę, kurioje vietoj įpareigojimo buvo tik numatyta galimybė koncesininkui mokėti Savivaldybei koncesijos mokestį, pareikalavo Ūkio ministerija, buvusi atsakinga už ES ir valstybės paramos lėšų, skirtų Šiaulių arenos statybos, administravimą. Jei minėta koncesijos sutarties nuostata būtų nepakeista, Šiaulių miesto savivaldybė nebūtų gavusi ar būtų priversta grąžinti gauta ES ir valstybės paramą. Tą Ūkio ministerija dar kartą raštu patvirtino atsakydama į užklausimą. Ministerijos rašte teigiama, jog Šiaulių miesto tarybos punktas buvo pakeistas, nes neatitiko skelbto koncesijos konkurso sąlygų.
„Laimėję konkursą mes tik pasirašėme po dokumentu, kuris buvo pateiktas. Kadangi užvirė tokios aistros, mes siūlome į sutartį įtraukti tą punktą, kuriam buvo pritarusi Taryba. Tuomet prokurorų ieškinys būtų patenkintas. Nesuprantu, kodėl siūloma sutartį panaikinti, jei galima ją tiesiog papildyti tuo punktu, kurio taip visiems trūksta?“, – retoriškai klausia G. Radavičius.
Kieno interesus gina prokurorai?
Ar šis arenos valdytojų pasiūlymas bus patenkintas, turėtų paaiškėti teismo posėdyje, numatytame sausio mėnesį. Praeitų metų gruodžio 19 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje įvykusiame susitikime, kuriame dalyvavo Šiaulių miesto savivaldybės meras, o taip pat administracijos bei VšĮ „Pramogų sala“ atstovai, buvo sutarta sudaryti taikos sutartį, pagal kurią šalys sutiko į Koncesijos sutartį inkorporuoti nuostatą, jog Savivaldybė koncesijos mokesčio nebemoka, kai koncesininkas per vienerius metus gauna daugiau nei 6 (šešis) procentus pelno, kuris apskaičiuojamas iš koncesininko veiklos pajamų, į kurias nėra įskaičiuojamas koncesijos mokestis, atėmus jo sąnaudas. Taikus ginčo sprendimas optimaliausiu būdu įgyvendintų ir viešąjį interesą, kadangi tuo atveju, jei teismas, tenkindamas Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinį, pripažintų visą Koncesijos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momentu neaišku, kokios kils teisinės pasekmės? Ar toje situacijoje nebūtų pripažinta, kad Šiaulių miesto savivaldybė turi grąžinti beveik 50 mln Lt. paramą, gautą pagal 2005-06-30 Paramos skyrimo sutartį, pasirašytą su Ūkio ministerija ir viešąja įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra? Paramos skyrimo sutarties 4.2. punkte buvo numatyta, kad paramos mokėjimai Šiaulių miesto savivaldybei bus atliekami tik po sutarties su operatoriumi pasirašymo dėl Šiaulių arenos valdymo. Jei koncesijos sutartis su operatoriumi būtų pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo momento, ar Šiaulių miesto savivaldybės gauta parama pagal Paramos skyrimo sutartį buvo gauta teisėtai?
Tokiu atveju, neteisėtai gautą paramą Šiaulių miesto savivaldybei teks grąžinti. Tačiau ar išties ši parama buvo gauta neteisėtai? Jei vis dėl to, nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, koncesijos sutartis būtų pripažinta negaliojančia, Šiaulių miesto savivaldybė turės atlyginti koncesininkui apie 2 mln. Lt nuostolių, o jos paskelbtas naujas koncesijos konkursas nebūtinai reikš, kad sumažės Šiaulių savivaldybės mokėtinas koncesijos mokestis už Šiaulių arenos operavimą.
Kitos savivaldybės už multifunkcinių arenų valdymą koncesininkams moka gerokai didesnius mokesčius. Kyla abejonių, ar išties tokiu būdu būtų realiai apgintas viešasis interesas.
Užkliuvo automobiliai
Prieš keletą metų VšĮ „Pramogų sala“ savo reikmėms įsigijo tris automobilius – „Volvo S80“,“ Audi Q7“ ir „Nissan Murano“. Šie pirkiniai iškart pateko žiniasklaidos akiratin. Viename iš respublikinių dienraščių buvo teigiama, kad „mintanti iš mokesčių mokėtojų pinigų viešoji įstaiga“ tyliai perka prabangius automobilius, ir „tikėtina, kad šie prabangūs automobiliai įregistruoti kaip trumpalaikis turtas, todėl juos bus galima greitai nurašyti ir be konkurso parduoti“.
Tokie postringavimai su tiesa neturi nieko bendra.
VšĮ ,,Pramogų sala“ nupirko automobilius už savo uždirbtas lėšas, o ne iš mokesčių mokėtojų pinigų, kaip kad buvo bandoma įpiršti skaitytojams. Ir tai buvo padaryta nepažeidžiant įstatymų bei poįstatyminių aktų. Tuo galima įsitikinti susipažinus su įmonės dokumentacija. Įmonės buhalterinėje apskaitoje šie automobiliai yra įrašyti kaip ilgalaikis, o ne trumpalaikis turtas. Šių automobilių, kaip ilgalaikio turto nusidėvėjimas fiksuojamas vadovaujantis ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvais.
Prokuratūra, tyrusi ar automobiliai įsigyti teisėtai, taip pat neįžvelgė tame jokio kriminalo. Šios institucijos išvadose teigiama, jog viešosios įstaigos „Pramogų sala“ steigėjai yra fiziniai asmenys ir ši įstaiga gali gauti pelną.
„Sudaryti sandoriai ar pirkimo-pardavimo sutartys tarp asmenų, tarp kurių susiklosto sutartiniai teisiniai santykiai, neduoda pagrindo teigti, kad sudarius šiuos sandorius yra pažeidžiamas viešas interesas“, – teigiama prokuratūros nutarime.
VTEK pasiklydo savo išvadose
Tuoj po straipsnio apie automobilių įsigijimą, buvo paviešinta dar viena „skandalinga žinia“ – šį kartą G. Radavičius netikėtai prilyginamas valstybės tarnautojui ir įtarinėjamas tuo, jog galimai pažeidžia viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (VPIDVTĮ) reikalavimus, įdarbindamas savo sūnų bei nuomodamas jam automobilį, taip pat – spręsdamas klausimus, susijusius su arenos patalpų nuoma šeimos verslo bendrovei „Rūmanta“.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), į kurią kreipėsi Šiaulių apygardos prokuratūra, ginanti viešąjį interesą arenos koncesijos sutarties byloje, pateikė išvadas, jog G. Radavičius siekė naudos sau bei pripažino, jog minėtas įstatymas buvo pažeistas.
Tačiau „Pramogų salos“ generalinis direktorius G. Radavičius yra privatus fizinis asmuo, o VšĮ „Pramogų sala“ – ne valstybės įsteigta įstaiga. „Pramogų sala“ iš Šiaulių savivaldybės gauna ne biudžetinių lėšų asignavimus, o atlyginimą už koncesijos sutarties pagrindu suteiktas paslaugas.
Kodėl tuomet verslininko elgesys buvo svarstomas kaip valstybės tarnautojo? Maža to, G. Radavičiaus atveju etikos sargų išvada esanti „moralinė“. Pažymima, kad jeigu Šiaulių arenos valdytojas „pretenduotų į pareigas valstybės tarnyboje, jų negalėtų eiti vienerius metus“. Kyla logiškas klausimas – kodėl jau prilygintas „valstybės tarnautojui“ šis verslininkas turėtų dar kartą pretenduoti į valstybės tarnybą?
„VTEK savo sprendimą pagrindė netinkamu VPIDVTĮ aiškinimu ir taikymu. Akivaizdu, kad išvados pagrįstos prielaidomis, nuomonėmis ir spėlionėmis. Kokiu faktiniu pagrindu remiantis buvo padaryta išvada esą aš siekiau sau naudos? Nepateikta, kokiais dokumentiniais įrodymais buvo pagrįstos išvados ir lieka visiškai neaišku, kokia buvo ta mano gauta reali nauda“, – etikos sargų išvadomis stebėjosi G. Radavičius.
Šis VTEK sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašant jį panaikinti. Skunde nurodyta, kad VTEK plečiamai ir neleistinai išaiškino viešosios teisės normas, reglamentuojančias biudžetinių asignavimų valdytojų veiklą, bei netinkamai taikė tiek nacionalinius, tiek Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius koncesijos sutartinius santykius Europos Sąjungos teisės kontekste paslaugų koncesijoms (tokia yra ir VšĮ „Pramogų sala“ koncesijos sutartis) taikomi tik bendri Europos Sąjungos Veikimo Sutarties principai, kaip antai, ekonominės laisvės, nediskriminavimo, skaidrumo, vienodo požiūrio, proporcingumo ir abipusio pripažinimo srityse. Ekonominės laisvės principas expressis verbis (aiškiai) nurodo, kad koncesijos sutartis yra pagrįsta tokiu reguliavimo metodu, koks egzistuoja tarp lygiaverčių (lygių) subjektų, tarp kurių pavaldumo santykiai neegzistuoja. Todėl vien lėšų gavimo koncesijos sutarties pagrindu faktas savaime neįstumia lėšų gavėjo (koncesininko) į viešosios teisės reguliavimo aprėptį, net jei šis koncesininkas ir turi viešosios įstaigos juridinę formą.
Todėl vertinant VšĮ „Pramogų sala“ koncesijos sutarties pobūdį bei jai taikytiną teisinį reguliavimą aukščiau nurodytame Europos Sąjungos teisės kontekste, pripažintina, kad šios sutarties atžvilgiu egzistuoja tam tikras teisinis neapibrėžtumas (netikrumas) ir neveiksmingumas. Pastarasis taikant viešosios teisės aiškinimo principą in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami teisinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai) vertintinas koncesininko (VšĮ „Pramogų sala“ ir jos vadovo) naudai. Tai yra dar vienas iš esminių motyvų panaikinti ginčijamą VTEK sprendimą.
Krepšinio komandos užkulisiai
Šiaulių arenos valdytojų juodinimo atakos prasidėjo po to, kai VšĮ „Pramogų sala“ pareikalavo krepšinio klubo „Šiauliai“ vadovų mokėti nuomą už naudojimąsi arenos patalpomis ir paslaugomis.
Nors atrodė, kad susitarta buvo taikiai, klubas jau trečius metus ignoruoja šį susitarimą. O šio klubo atstovas spaudai, dirbantis dar ir fotokorespondentu viename iš respublikinių dienraščių, naudojasi galimybe viešai šmeižti arenos valdytojus, kurdamas „skandalingus“ straipsnius apie VšĮ „Pramogų sala“ vadovus ir klijuodamas jiems įžeidžiančius epitetus.
„Nuo arenos atidarymo iki dabar, tiek finansiškai, tiek kitais darbais VšĮ „Pramogų sala“ prisideda prie krepšinio valdininkų klubo „Šiauliai“ veiklos. Mes savo sąskaita mokame už kiekvienose krepšinio varžybose šokančias krepšinio šokėjas, prisidedame prie naujų krepšinio sezonų pristatymų ir jų organizavimo, gaminame vaizdo ir garso klipus varžyboms, reklamuojame krepšinio varžybas, o klubas mums už tai dosniai „atsidėkoja“ per savo atstovą spaudai“, – pasakojo G. Radavičius.
Nutylėti faktai
O dabar – apie tai, kas pučiant vieną po kito muilo burbulus šioje istorijoje taip ir liko nepaviešinta.
Šiaulių arenos išlaikymas VšĮ „Pramogų sala“ kasmet kainuoja apie 3 mln. Lt. Remiantis koncesijos sutartimi, Šiaulių miesto savivaldybės mokestis arenai yra 740 tūkst. Lt (įskaičiuota PVM). Tai sudaro tik apie 20 proc. visų reikiamų pajamų, kad arena veiktų nenuostolingai. Apie 80 proc. trūkstamų pajamų arena privalo surinkti iš savo veiklos.
Atsižvelgdami į ekonominę šalies situaciją, kasmet kylančias šildymo ir elektros energijos kainas, Šiaulių arenos valdytojai nuolat ieško būdų, kaip mažinti arenos išlaikymo išlaidas. Pavyzdžiui, šiemet šildymas arenoje buvo įjungtas tik gruodžio mėnesį, nors šildymo sezonas mieste buvo paskelbtas spalį. Dėl taupymo programos buvo atsisakyta kelių valdininkų ir vieno direktoriaus etatų.
VšĮ „Pramogų sala“ – ne valstybinė, o dviejų privačių asmenų įkurta viešoji įstaiga, nepavaldi Šiaulių miesto savivaldybei, jos gautas pelnas gali būti naudojamas tik jos veiklos tikslams įgyvendinti. Su savivaldybe šią įstaigą sieja tik koncesijos sutartis, pagal kurią savivaldybė suteikia patalpas arenos valdytojams, o pastarieji įsipareigoja areną eksploatuoti ir prižiūrėti. Pagal sutartį valdytojams yra suteikta galimybė vykdyti ūkinę veiklą.
Kasmet arenos valdytojų veiklą tikrina nepriklausomi auditoriai. Ataskaitos pateikiamos Šiaulių miesto savivaldybei.
Veiklos rezultatai
Šiaulių arena jau pradėjo šeštąjį sezoną. Renginių gausa nenusileidžia ir 2012 metai. Per 2011 metus arenoje įvyko 105 renginiai, kuriuos aplankė daugiau kaip 200 000 žmonių. Per 2012 metų Šiaulių arenos pagrindinėje salėje įvyko 100 renginių, kuriuose apsilankė daugiau nei 150 000 žmonių. Tokiu renginiu skaičiumi galėtų pasididžiuoti ne kiekviena arena Lietuvoje.
Nors arenos valdytojai koncesijos sutartimi neįsipareigoję miesto savivaldybei organizuoti nemokamus renginius žiūrovams, tačiau kasmet tokie renginiai Šiaulių arenoje organizuojami. Sportiškas jaunimas pamėgo krepšinio turnyrus, įvairaus pobūdžio čempionatus (automobilių ralio, karate, žolės riedulio ir kt.), šeimos šventes, olimpines dienas ar „žmonų“ nešimo varžybas aplink areną.
Beje, Panevėžio „Cido“ arenos valdytojams iš Panevėžio miesto savivaldybės mokamas koncesijos mokestis yra 2 mln. Lt. Gruodžio mėnesį šioje arenoje buvo suplanuoti tik 9 renginiai. Šiaulių arenos išlaikymui Šiaulių miesto savivaldybės mokamas koncesijos mokestis yra tik 740 tūkst. Lt, o gruodžio mėnesį arenoje įvyko 15 renginių.
Tuo Šiaulių arenos veikla neapsiriboja. Arenoje vidutiniškai kas trečią diena organizuojamos konferencijos ar verslo susitikimai. Per metus tokių renginių surengiama apie 130, o juose apsilanko apie 14 000 interesantų. Vidutinis salės užimtumas viename renginyje – apie 100 lankytojų. Tokie rodikliai Šiaurė Lietuvos regione vieni aukščiausių.
Užs. Nr. 167353
