Naujausios
Kuo jums svarbi Sausio 13-oji?
Simona Užemeckienė, mama:
– 1991-aisiais dar buvau mokinė, gyvenau Kaune. Atsimenu, kad buvo labai baisu. Bijojau, kas bus su mumis, su Lietuva.
Kornelija Užemeckienė, močiutė:
– Man ši data svarbi, nes tądien atrodė, kad tikrai nuo mūsų priklausė ar Lietuva bus laisva. Jautėmės svarbūs.
Tikėjomės įvairių provokacijų, bet jų čia Šiauliuose nebuvo. Stebėjome Vilnių, jaudinomės.
Labiausiai įsiminė tas nerimas, o paskui – visų susitelkimas, geranoriškumas, draugiškumas, visų susirinkusiųjų šiluma. Tai – neužmirštami dalykai. Gyvenu kaime, Kelmės rajone, specialiai atvažiavau į renginį.
Dabar žmonės gerai gyvena, be reikalo dejuoja. Reikėtų daugiau džiaugtis tuo, ką turi.
Vis reikalauja daugiau ne iš savęs, o iš aplinkos.
Mindaugas Deveikis, 18 metų studentas:
– Esu Lietuvos patriotas, man svarbus šis minėjimas. Daugiausia apie Sausio 13-ąją sužinojau iš istorijos pamokų, kai mokiausi „Ragainės“ progimnazijoje, turėjau gerą istorijos mokytoją.
Labiausiai šokiravo įvykiai Vilniuje. Jeigu reikėtų, tai ir šiomis dienomis ten važiuočiau ir ginčiau.
Vytautas Margevičius, 16 metų:
– Svarbi diena, nes ir mano tėtis buvo Vilniuje. Jis mane išmokė patriotiškumo. Įspūdingiausia tai, kad žmonės neišsiskirstė, kad jų buvo tiek daug. Jie nebijojo kariuomenės, kuri buvo pasiruošusi šaudyti.
Jeigu reikėtų, aš tikrai eičiau ginti Lietuvą, nes myliu ją, tėvynę reikia palaikyti. Nesiruošiu išvažiuoti. Galbūt stosiu į Lietuvos karo akademiją. Tėtis įkvėpė, noriu palaikyti šeimos tradiciją.
Kazimieras Čelutka, Sausio 13-ąją gynęs Lietuvą Vilniuje:
– Į Vilnių važiavau, nes tai – sostinė, širdis. Kaip žmogus be širdies, taip ir tėvynė be sostinės nebe tėvynė.
Diena svarbi tuo, kad mes apgynėm, iškovojom laisvę Lietuvai, kurioje dabar gyvename. Mes ne valdžią gynėme, o Lietuvą. Net negalvojome, baisu ar ne, nes visi buvome kartu. Galvojome, kiek galėsime, tiek.
22 metai prabėgo, ir atrodo, kad nerealu tai, kas vyko. Iš kitos pusės, atrodo, lyg vakar viskas buvo. Jau baigia užaugti karta, kuri to nematė, girdėjo tik iš pasakojimų.
Kai supratome, kad apgynėme Lietuvą, buvo euforija. Dabar, aišku, savijauta pasikeitė. Dauguma ne to tikėjosi. Galbūt tuo, ką iškovojome, kažkas naudojasi.
Kalbino Gintarė Valuckytė, fotografavo Jonas Tamulis
