Naujausios
PARAŠTĖS
Apie kuosą ir oro uostą
Kolegos džiūgaudami kraipė galvas: „Oi, kokia varna, su batonu, pažiūrėk, tupi ant medžio!“ Oi, ai, ach...
Žiūriu: ant akacijos šakos tupi ne kokia varna, o pusvarnė, dar ją vadina ir kniauke. Tai – miestietiška kuosa, sakau miestiečiams. Kolegos nesureaguoja. Toliau stebi paukštį su dideliu kąsniu snape ir svarsto: kodėl ji nelesa? Kažkas sako, ot nelaiminga: negali nei lesti, nei paleisti. Sakau, gal ji džiaugiasi akimirka? Didelis kąsnis snape, aplinkui skraido daug norinčių jį atimti, bet laimingos kuosos kol kas nemato. Ji tiesiog džiūgauja!
Tas mažas gamtos padarėlis, kokių 34–39 centimetrų ilgio ir apie 175–280 gramų svorio, moka džiaugtis gyvenimu! Čia lyg man pritardama išlindo saulė. Apšerkšnijusios akacijų šakos sužibo, kuosos akys sublizgėjo. Kokia graži žiema, koks gražus gyvenimas ir tokie lengvi metalo blizgesio sparnai...
Sėsli kuosa ant šakos užsitupėjo. Visi, kurie turėjo fotoaparatą, puolė ją fotografuoti, o ši, tarsi jausdama, ką ten jausdama – matydama! – visų dėmesį, stryktelėjo ant kitos šakos.
Vikri ir triukšminga varnų draugė pagaliau apsisprendė – juk vabzdžių, vikšrų ir kirmėlių nėra, gerai bus ir batono riekė. O jeigu ji dar iš katino indelio nušvilpta, tai – ir pergalės, ir baltų miltų skonis. Nuo riekės atlūžusį trupinį akimirksniu pagriebė kita kuosa.
Žiūrėdama į puotaujantį paukštį prisiminiau, jog tos mažos kuosos kelia didelę grėsmę saugiam lėktuvų skraidymui. Kol netoli Šiaulių buvo veikiantis sąvartynas, Šiaulių oro uoste kuosos „siautėjo“ su kirais, varnomis, žvirbliais ir balandžiais.
Kažin, ar jos išmušdavo priekinį stiklą arba įskrisdavo į variklį, bet aviatoriai įsigijo specialią įrangą, kuri vaiko paukščius. Tik, sako, juos išbaidyti nėra lengva. Pavyzdžiui, pajūryje žuvėdros turi savo nuomonę: jei paukščiui reikia pasišildyti ant tako, jis ten ir nutūps.
Mes irgi turime savo nuomonę, tik tupiame ten, kur mūsų nebaido.
Paukščių stebėtoja
Jono TAMULIO nuotr.
