Naujausios
Tik filmuose nesibaigia vanduo ir kulkos
Viduramžių mūšio fone praskrenda lėktuvas, laikrodis – ant baudžiauninko rankos, iš vandens sausais drabužiais iškeliami žmonės – tai tik keletas šiuolaikinių filmų kuriozų. Ką apie populiarius filmus ir serialus, kuriuose pasakojama apie karius, ugniagesius, policininkus ir medikus, mano patys profesionalai?
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Nesibaigianti amunicija
Lietuvos karinių oro pajėgų Tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiajam specialistui viršilai Alvydui Tamošiūnui patinka istoriniai filmai.
„Žiūrėdamas filmus, stengiuosi „išjungti“ profesionaliąją pusę, nes akivaizdūs neatitikimai kliūva. Žinoma, kai kurios klaidos užkliūva tik "profams“, – šypsosi A. Tamošiūnas.
Pasak viršilos, įprastai filmuose pagrindinis herojus karys būna stambaus sudėjimo, itin raumeningas. Realiame gyvenime specialiųjų pajėgų karys, apsirengęs civiliais rūbais, neišsiskirtų iš minios.
„Herojus sugeba šuolyje šauti pro tarpą ir pataikyti į judantį taikinį, taikliai šaudyti iš važiuojančios transporto priemonės. Negana to, dar ir išvengia priešo kulkų. Pabandykite realybėje bent atsigulus iš stabilios pozicijos pataikyti į tolimą taikinį“, – siūlo A. Tamošiūnas.
Filme „Už priešo linijos“ lakūnas nuo persekiotojų bėga į pakalnę. Kulkos, nors priešai tebėra kitoje kalno pusėje, neįmanoma trajektorija lekia į herojų.
Karys atkreipė dėmesį, kad filmų veikėjai netaisyklingai laiko ginklą – po pažastimi pasikiša kulkosvaidį, nors profesionalai šaudo nuo peties. Profesionalai labai retai šaudo serijomis, įprastai – pavieniais šūviais.
Filmuose niekada nesibaigia amunicija. Lėktuvų mūšiuose šaudoma nenutrūkstamomis serijomis, nors naikintuvų greitošauda labai didelė, šovinių tikrovėje pakanka kelioms sekundėms.
A. Tamošiūnas pastebi ir supainiotas uniformų detales, pavyzdžiui, pėstininkas dėvi artileristų ženklus.
Kartoninės patrankos
Daug painiavos būna dėl karinės technikos ir ginkluotės. Akį rėžia butaforiniai mediniai, guminiai ginklai, kurie, sudavus smūgį, perlinksta. Dažnai filmuose naudojama ne to laiko ginkluotė. Matyti, kad ginklai – šiuolaikiški, pusiau maskuoti.
A. Tamošiūnas yra bendravęs su sovietų kariuomenės šauktiniu, kuris filmavosi masinėje filmo scenoje. Arčiau kameros stovėję statistai nešiojo vokiškus automatus. Toliau stovintieji rusiškus automatus, kad nesimatytų neatitikimo, pridengdavo kūnu.
Patrankos, tankai filmuose sukuriami iš kartono ir nudažomi.
Filmo „Rygos kariai“ latvių mūšio su bermontininkais scenoje atkurta to laiko šarvuota technika: ant rusiškų krovininių GAZ-51 automobilių važiuoklės su varikliu padaryti kartoniniai korpusai. Bermontininkų šalmai – kolekcininkams brangus dalykas, filme padaryti iš plastmasės, „ragiukai“ – aliumininiai, šalmai net be dirželio.
Filmo „Gelbstint eilinį Rajeną“ vienoje iš paskutinių mūšio scenų į kautynes atvažiuoja tankas „tigras“.
„Jei palygintumėte „tigro“ nuotrauką ir vaizdą filme, kristų į akis visiškai kitokia važiuoklė, filme ji palikta rusiško tanko“, – sako A. Tamošiūnas.
Sveiką protą reikia palikti
A. Tamošiūnas atkreipė dėmesį ir į lietuviško filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ neatitikimus.
„Krito į akis, kad neturtingi maištautojai visi iki vieno avi batais. O juk net 1919 metais į Lietuvos kariuomenę daug savanorių atėjo basi, – sako Alvydas. – Kai lenkų karininkas griuvėsiuose tardo Edmundą, po jo drobinėmis kelnėmis kuo aiškiausiai matyti antkeliai.“
Su humoru A. Tamošiūnas prisimena Sadamo Huseino žodžius, jog irakiečiai žino amerikiečių taktiką, nes studijuoja filmą „Juodojo erelio žūtis“.
A. Tamošiūnas, mokydamasis JAV Karo akademijoje, kurso draugų teiravosi, koks jų požiūris į filmus, kuriuose JAV kariuomenė kariauja su transformeriais.
„Einant į kiną, sveiką protą reikia palikti už durų“, – išgirdo atsakymą.
Atsparūs liepsnai
Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pirmos komandos antros pamainos ugniagesiai sako, jog filmuose įdomu pažiūrėti į kitų šalių praktiką ir palyginti su sava realybe.
Antanas Kipšas sako, kad tikroviškos situacijos filme būtų neįmanoma parodyti, nes gaisre per dūmus nieko nematyti.
„Realiausia“ situacija, kai žmonės vaikšto aplink degantį objektą, traukia nukentėjusios. Be veido kaukės, specialios aprangos tai būtų neįmanoma, – sako Paulius Janavičius. – Pratybose konteineryje ugniagesiai sėdi labai aukštoje temperatūroje, dega didelis laužas – vos gali išbūti, šalmai net lydosi. O filmuose gaisre vaikšto kaip niekur nieko.“
Gaisro gesinimas, sako ugniagesiai, nėra vien atviros ugnies malšinimas. Reikia užtikrinti, kad ugnis neatsinaujintų. „Tada prasideda pats smagumas: esi šlapias, išsitepęs, pavargęs, bet to niekada filmuose nepamatysi“, – sako Antanas.
„Filmuose rodoma tik, kaip gesinama liepsna ir gelbėjami žmonės. O kad pusę dienos vyksta ardymo darbai, kad ieškodamas žmogaus pelenus turi kone persijoti, čia jau – nebe romantika“, – sako P. Janavičius.
Tai, kad filmuose ugniagesiams vanduo niekada nesibaigia, suformuoja pagrindinį mitą. Pasak ugniagesių, realybėje vanduo baigiasi labai greitai, per kelias minutes.
Didvyrių nevaidina
Filmuose ugniagesiams netenka klaidžioti, kol randa nelaimės vietą. Primindamas realybę, A. Kipšas pabrėžia: jei atsitiko nelaimė, skambinusysis privalo suteikti kuo daugiau informacijos, pasitikti į gaisro vietą skubančius ugniagesius, nes tos minutės yra aukso vertės.
P. Janavičius prisimena, kai gaisravietėje prie siurblio likusiam vairuotojui vietiniai dūrė šake į nugarą rėkdami: „Ko taip ilgai važiavote?!“ „Liepsnose per raciją išgirsti: „Vyrai, gelbėkit, muša!“ – prisimena patyręs ugniagesys.
„Mes gelbėjame kitus, bet neturi būti mūsų pačių beprasmės aukos. Turi įsitikinti, kad tau pačiam negresia pavojus. Didvyrių vaidinti nereikia. Bet žmonės to nesupranta“, – sako A. Kipšas.
Pastebi detales
Du dešimtmečius policijoje dirbančiam kriminalistui Nerijui Pupininkui filmai – vienas iš atsipalaidavimo būdų: „Bet mano profesija atima pusę žiūrėjimo malonumo. Pastebiu klaidingas detales.“
N. Pupininkui pro akis nepraslysta, jei filmo herojus dviratį prirakina prie vieno stulpo, o atrakina jau nuo kito. Kad į automobilį sėdantis žmogus būna apsirengęs vienaip, o vairuoja jau kitais marškiniais ir kaklaraiščiu. Kad sumušto žmogaus žaizdos po valandos tampa mažesnės, o kitą dieną – vėl didesnės. Kad herojus sulaužytais šonkauliais nubėga tolimus atstumus, nors realybėje sukaustytų skausmas.
Kriminaliniuose serialuose patraukliai atrodo net ir teismo eksperto darbo vieta. „Atvirkščiai nei filmuose, realybėje iš ten norisi kuo greičiau bėgti dėl itin nemalonaus kvapo“, – sako patyręs pareigūnas.
Filmuose kriminalistas, pasak N. Pupininko, mažai skiriasi nuo mafijozo: beveik nekalba, visada rimtas, juodais marškiniais, juoda odine striuke, o vasarą – būtinai su juodais akiniais nuo saulės.
Patiki fantastika
N. Pupininkas dažnai nuspėja, kas bus rodoma kitoje serijoje, o kas bus žudikas, nustato dėl dažnos kūrėjų klaidos – per daug nusaldinto asmens, kuris, paaiškėja, yra nusikaltėlis.
Kriminalistui juoką kelia "fantastiniai" pareigūnų darbo metodai. Ieškant žmogaus pakanka nuovadoje parašyti pareiškimą, ir visuose komisariatuose „išlenda“ jo nuotraukos. Pakanka nuskenuoti įvykio vietoje rastą plauką ir akimirksniu gaunama žmogaus nuotrauka ir visa jo biografija.
„Šiauliuose pakaktų nupirkti tris tokius stebuklingus aparatus ir visi nusikaltimai būtų atskleisti, – juokiasi N. Pupininkas. – Kartais norėtųsi pasimokyti iš filmų, bet supranti, kad tai yra kosmosas.“
Kriminalisto teigimu, itin modernaus darbo mitais patiki ne tik eiliniai žiūrovai, bet ir ką tik policijoje pradėję dirbti Mykolo Romerio universiteto absolventai.
„Filmuose pamirštama apie paprasčiausius fizikos dėsnius, regis, net žemės traukos dėsniai neegzistuoja“, – sako kriminalistas.
Pakanka vieno policininko
„Lietuviškos muilo operos – pasityčiojimas iš policijos. Pagal formuojamą įvaizdį, Lietuvos policininkas – beraštis kyšininkas. Pabrėžiama: jei „netepsi“, nieko ir nebus“, – sako pareigūnas.
Seriale „Moterys meluoja geriau“ lengvai paperkamas policininkas Vydas gaudo prostitutes, pilstukininkus, tiria vagystes, nužudymus, ginkluotus apiplėšimus.
„Ir kaip jis visur spėja?!“ – juokiasi kriminalistas. Realybėje tokio superherojaus, kuris sugebėtų tinkamai atlikti visus darbus, Nerijus neįsivaizduoja.
N. Pupininko manymu, iš lietuviškų filmų policijos pareigūnai arčiausiai tiesos pavaizduoti keliolikos serijų vaidybiniame filme „Lietuviškas tranzitas“. O geriausiai policijos darbą atspindi rusų serialai, pavyzdžiui, „Mentų karai“, „Liejyklos gatvė“, „Sudaužytų žibintų gatvė“.
Universalaus gydytojo nėra
„Filmuose apie medikų darbą principinių klaidų nėra, bet yra daug fantastinių dalykų, kurie realiame gyvenime nelabai pasitaiko“, – sako vienas iš Respublikinės Šiaulių ligoninės chirurgų, norėjęs likti neįvardintu.
Idealūs sutapimai, diagnostinės procedūros, atliekamos kone gulint ant šaligatvio, per pusvalandį priėmimo skyriuje pagyjantis pacientas, vos ne iš gatvės į operacinę einantis chirurgas, atgyjantis skenduolis, kai viltis dingsta, o nelaimėlis staiga išspjauna vandens ir atsigauna, – tik keletas detalių, kurios krenta į akis gydytojams.
„Seriale „Daktaras Hausas“ daktaras kone su kostiumu bėga į operacinę, atidaro pilvą ar išgręžia galvą grąžtu“, – stebisi chirurgas.
Šiame seriale medikams juoką kelia besaikis eksperimentavimas su žmogumi: gavus vieno tyrimo neigiamą atsakymą, gydytojai imasi intervencijos – vos ne smegenų atvėrimo ir biopsijos.
„Tyrimai yra hiperbolizuoti. Gyvenime tikrai niekas taip nesielgia, nes žmogus nėra eksperimentinis objektas, kurį gali pjaustyti, gnaibyti, durstyti ir taip toliau“, – sako chirurgas.
Pasak gydytojo, realybėje nėra ir universalaus daktaro, kuris nusimanytų viską.
„Pacientai įsivaizduoja, kad gydymas yra kaip automobilio remontas. Kad bet kada gali pakeisti detalę, žmogus visada gali pasveikti. Jei susirgo, chirurgas gali viską išoperuoti, nežiūrint bendros būklės, kitų ligų. Žmogus pradeda įsivaizduoti, kad visos ligos – pagydomos, o ligoninė yra tarsi autoservisas“, – sako chirurgas.
EPA-ELTA nuotr.
FANTASTIKA: Filmų herojai dažnai prasilenkia su realybe. Vienas iš populiariausių superherojų – Džeimsas Bondas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KOMANDA: Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pirmos komandos antros pamainos ugniagesiai gelbėtojai-narai (iš kairės): Giedrius Paulauskas, Paulius Janavičius, Antanas Kipšas ir Julius Galinis pabrėžia: gesinant gaisrą, vanduo nesibaigia tik filmuose.
NETIKSLUMAI: Lietuvos karinių oro pajėgų Tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiasis specialistas viršila Alvydas Tamošiūnas filmuose pastebi karinės technikos bei ginkluotės painiavą bei butaforiją, supainiotas uniformų detales.
Asmeninio albumo nuotr.
ĮVAIZDIS: Kriminalistas Nerijus Pupininkas atkreipė dėmesį, kad filmuose kriminalistas mažai skiriasi nuo mafijozo: beveik nekalba, visada rimtas, juodais marškiniais, juoda odine striuke, o vasarą – būtinai su juodais akiniais nuo saulės.