Rozalime romansai skamba jau dešimtmetį

Ro­za­li­me ro­man­sai skam­ba jau de­šimt­me­tį

Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį Ro­za­li­mo kul­tū­ros na­mų vo­ka­li­nis an­samb­lis „Ret­ro“ šven­tė kū­ry­bi­nės veik­los de­šimt­me­tį. Čia su­si­bū­rę dai­ni­nin­kai dai­nuo­ja jau­nys­tę me­nan­čius ro­man­sus.

Sta­nis­la­va VI­ČAI­TĖ

stanislava@skrastas.lt

Dai­na­vo vie­ni ki­tiems

„Ret­ro“ dai­ni­nin­kai nė­maž ne­nu­si­vy­lė, kad pa­si­klau­sy­ti jų šven­ti­nio kon­cer­to atė­jo ne­daug ro­za­li­mie­čių. Už­tat su­lau­kė sa­vo bend­ra­min­čių – Paš­vi­ti­nio lais­va­lai­kio sa­lės mo­te­rų vo­ka­li­nio an­samb­lio „De­vyn­bal­sė“ (va­do­vė Da­nu­tė Mai­žiu­vie­nė).

To­dėl tą die­ną skam­bė­jo dau­gy­bė ro­man­sų. Vie­nas už ki­tą gra­žes­ni, ke­lian­tys liū­de­sį ir nos­tal­gi­ją pra­bė­gu­sioms jau­nys­tėms die­noms.

„Dai­na­vom vie­ni ki­tiems. Iš vi­sos šir­dies. Bu­vo šil­ta ir ge­ra“, – pa­vy­ku­siu ren­gi­niu džiau­gė­si Ro­za­li­mo kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rė Da­nu­tė Juš­kie­nė. Taip pat šio an­samb­lio dai­ni­nin­kė.

At­lie­ka sa­vo kraš­to ro­man­sus

Po­nios Da­nu­tės at­min­ty­je – 2002-ie­ji. Bū­re­lis folk­lo­ro an­samb­lio sa­vi­veik­li­nin­kų su­gal­vo­jo su­bur­ti dar vie­ną an­samb­lį Ro­za­li­me. To­kį, ku­ris dai­nuo­tų vien ro­man­sus. Dėl to, kad ro­man­sai, pa­čių dai­ni­nin­kų žo­džiais, – tai mei­lės, sie­los ir il­ge­sio pra­bė­gu­siai jau­nys­tei dai­nos.

Pa­vi­lio­ti taip šir­džiai mie­lų ro­man­sų, į pir­mą­ją re­pe­ti­ci­ją atė­jo Ma­ri­ja Kaz­laus­kie­nė, Joa­na Ju­re­vi­čie­nė, Ka­zi­mie­ra Ži­do­nie­nė, Da­nu­tė Sin­ki­nie­nė, Ge­no­vai­tė Ka­ta­ki­nie­nė, Ge­no­vai­tė Žvirb­lie­nė, Vir­gi­ni­ja Na­vic­kie­nė, Da­nu­tė Juš­kie­nė, Jo­nas Zin­ke­vi­čius, Adol­fas Dap­kus, Bro­nius Kriuk­lis. Ir, ži­no­ma, an­samb­lio va­do­vė Va­le­ri­ja Bur­ke­vi­čie­nė. Vi­si dai­ni­nin­kai an­samb­ly­je te­be­dai­nuo­ja iki šiol.

M. Kaz­laus­kie­nė ir J. Ju­re­vi­čie­nė dar­gi at­si­ne­šė se­nus są­siu­vi­nius, ku­riuo­se tiek vi­so­kiau­sių dai­nų bu­vo už­ra­šy­ta. Dau­gy­bę sa­vo kraš­to ro­man­sų, jaus­min­gų dai­nų mo­kė­jo ir Nas­ta­zi­ja Šums­kie­nė. Pas­ta­ro­ji an­samb­ly­je dai­na­vo tol, kol iš­si­kė­lė gy­ven­ti į Lin­ku­vą.

Taip gi­mė pir­ma­sis nau­jo­jo an­samb­lio re­per­tua­ras. Pub­li­kai pir­mą kar­tą kon­cer­tuo­ta Mo­ti­nos die­nos pro­ga.

Vė­liau bū­ta dar ne vie­no kon­cer­to, ku­ria­me skam­bė­jo ro­za­li­mie­čių at­lie­ka­mi ro­man­sai. Ne tik mies­te­ly­je, bet ir ki­tuo­se ra­jo­ne vy­ku­siuo­se ren­gi­niuo­se.

Dai­ni­nin­kai ti­ki, kad an­samb­lis dar gy­vuos. Lau­kia kiek­vie­ną ant­ra­die­nį ir ket­vir­ta­die­nį ren­gia­mų re­pe­ti­ci­jų. Su­sė­da ne­di­de­lia­me kam­ba­rė­ly­je ir trau­kia šir­dies gel­mes pa­sie­kian­čius ro­man­sus.

An­samb­lio sie­la

An­samb­lio sie­la dai­ni­nin­kai va­di­na Va­le­ri­ją Bur­ke­vi­čie­nę. Mo­te­ris jau ku­rį lai­ką išė­ju­si į už­tar­nau­tą poil­sį, ne­tu­ri nė da­lies eta­to. Ta­čiau nuo sa­vi­veik­los ne­nu­to­lo, an­samb­liui va­do­vau­ja vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais. Jei tik svei­ka­ta lei­džia, jos bū­na pil­na vi­sur.

D. Juš­kie­nė me­na, kaip pir­muo­siuo­se kon­cer­tuo­se an­samb­lio mo­te­rys ro­man­sus trau­kė, vil­kė­da­mos ža­lias su­kne­les. Per­siū­tas iš se­nų cho­ri­nių dra­bu­žių. Rei­kė­jo kaž­ko nau­jo.

Ir štai idė­ją pa­mė­tė­jo tuo me­tu Pak­ruo­jy­je gy­va­vęs mo­te­rų vo­ka­li­nis an­samb­lis „Obe­lė­lė“. Su­ža­vė­ta šių dai­ni­nin­kių ap­ran­ga, me­nan­čia Lie­tu­vos tar­pu­ka­rio po­nių rū­bus, V. Bur­ke­vi­čie­nė pa­siū­lė ir pa­tiems pa­na­šiai reng­tis.

„Ver­tė­me mo­čiu­čių ir ma­mų skry­nias pa­lė­pė­se, spin­tas. Ieš­ko­jom pa­mirš­tų skry­bė­lai­čių, se­niai be­ju­din­tų nė­ri­nių, dra­bu­žių, nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gų kai­lių apy­kak­lių. Vis­ko, kad tik ati­tik­tų ret­ro sti­lių. Jei ko trū­ko, siu­vo­me pa­čios“, – pa­sa­ko­jo D. Juš­kie­nė, pri­si­mi­nu­si, kaip an­samb­lie­čiai kū­rė sa­vo gar­de­ro­bą.

Sti­liaus po­jū­čiu ap­do­va­no­ta V. Bur­ke­vi­čie­nė vis­ką su­jun­gė į vi­su­mą.

„Na ne­tin­ka ta skry­bė­lai­tė ant gal­vos. Nors tu ką. Va­le­ri­ja prieis, pa­kreips ją ant šo­no, pri­dės ko­kią gė­lę – vis­kas vie­to­je. Prie dra­bu­žių trūks­ta kaž­ko – pri­de­rins ko­kį pa­puo­ša­lą, sa­gę. Gra­žu žiū­rė­ti“, – an­samb­lio va­do­vės ge­bė­ji­mais gė­rė­jo­si po­nia Da­nu­tė.

Gal­būt dėl tų ret­ro sti­liaus dra­bu­žių ir toks var­das an­samb­liui pri­gi­jo. Spe­cia­liai jo ne­rin­ko ir ne­gal­vo­jo. Kai 2005 me­tais kon­cer­ta­vo Klo­vai­niuo­se, ren­gi­nio ve­dė­jai, pri­sta­ty­da­mi ko­lek­ty­vą, pa­va­di­no „Ret­ro“. Taip ir li­ko.

Jus­ti­nos JUŠ­KAI­TĖS nuo­tr.

RO­MAN­SAI: Šven­ti­nia­me kon­cer­te ro­man­sus dai­na­vo ne tik „Ret­ro“ an­samb­lio dai­nin­kai, bet ir vieš­nios iš Paš­vi­ti­nio.