Naujausios
Vaikų eksportas pagliau nutrauktas
Pasaulyje lyg virusas išplitusi mada kolekcionuoti (įsivaikinti) vaikus iš skirtingų valstybių. Tai ypač populiaru Jungtinėse Valstijose. Vežami vaikai ir iš egzotiškų šalių, ir iš buvusių sovietinių. Per 20 metų vien iš Lietuvos į Ameriką išgabenta ir įsivaikinta 1100 vaikų. Koks jų likimas? Lietuvos visuomenės susidomėjimas išvežtais svetur vaikais kilo po pranešimų, kad Rusija uždraudė JAV piliečiams įsivaikinti nepilnamečius iš Rusijos. Jungtinėse Valstijose, Rusijos Vyriausybės teigimu, neaiškiomis aplinkybėmis mirė Rusijoje įvaikintas trejų metų berniukas Maksimas. Mažylis patyrė sužalojimų ir ilgai buvo gydomas psichotropiniais vaistais. Rusija pareiškė, kad trejų metų rusų vaikas Teksase buvo nužudytas įmotės. Vaikas mirė dar prieš atvežtas į ligoninę. Vaikui nustatyti daugybiniai vidaus organų sužalojimai, taip pat hematomos ant galvos ir kojų. Per praėjusius 20 metų amerikiečiai įsivaikino apie 60 000 vaikų iš Rusijos. Rusijos Vyriausybė kalba apie 20 mirties atvejų nuo 1996-ųjų.
 |
| Lietuvos įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė ELTA nuotr. |
„Respublika“ pasiteiravo Lietuvos įvaikinimo tarnybos vadovės Odetos TARVYDIENĖS apie mūsų šalies patirtį šioje srityje.
– Amerikoje nužudytas jau 20-as iš Rusijos įsivaikintas vaikas. Ar jūsų tarnyba turi kokių nors žinių iš ten, kaip sekasi iš Lietuvos įvaikintiems vaikams?
– Pagal įstatymą yra nustatytas grįžtamosios informacijos teikimas. Pirmus dvejus metus informacija teikiama du kartus per metus, paskui – kartą per metus.
– Mūsų įstatymai Amerikoje negalioja. Ar jums tokią informaciją jie pateikia?
– Tam tikrų atvejų yra visokių. Negalima sakyti, kad šimtu procentų tie įsivaikinimai sėkmingi. Daugiausia būna prisitaikymo prie aplinkos problemų. Apie jas mes ir sprendžiame iš grįžtamosios informacijos. Tačiau tai yra pavieniai atvejai, jų jokiais būdais negalima vadinti sisteminiais. 1–2 atvejai yra sudėtingesni, kur reikia ir specialistų pagalbos. Apie tokius atvejus mus informuoja.
– Kiek dabar iš Lietuvos išvežta vaikų į tą pačią Ameriką?
– Nuo 1993 m. ten įvaikinta 1100 vaikų. Dabar daug metų iš eilės į Ameriką srautai mažėja. Nuo praėjusių metų esame išvis sustabdę tarptautinį įvaikinimą ir dirbame tik su lietuviškomis šeimomis ir Lietuvos piliečiais, gyvenančiais užsienyje. Dirbame daugiausia su specialių poreikių vaikais, vyresniais nei 10 metų, taip pat turinčiais rimtų sveikatos problemų. Iš esmės tarptautinių įvaikinimų skaičius palaipsniui mažėja. Į Ameriką pastaraisiais metais labai smarkiai sumažėjo, nes neturime jiems mažų vaikų, o vyresni jiems neįdomu. Labai didelis bumas į JAV buvo iki 2000 m., kai per metus įsivaikindavo daugiau nei 150 vaikų. Galima sakyti, tai buvo dominuojanti valstybė įsivaikinimo iš Lietuvos srityje.
– Ar turite kokių nors realių poveikio priemonių, kad pamatę rimtas problemas turėtumėte galimybę tuos skriaudžiamus vaikus susigrąžinti arba apginti?
– Įvaikintas vaikas jau tampa tos šeimos nariu ir tos valstybės piliečiu. Taigi teisinės galios mes nelabai turime... Daugiau galime veikti per vaiko interesus, per jo poreikių vertinimą ir dėl to bendraujame su įvaikinimo tarnybomis tose šalyse.
– Sugrąžinamų atgal vaikų niekada net neskaičiavote?
– Skaičiuojama buvo, tiesiog mano darbo laikais (nuo 2000-ųjų) tokių atvejų nebuvo. Tačiau mes turime nepasisekusių ir vietinio įvaikinimo atvejų, kai tenka vaiką paimti atgal. Kartais tokie dalykai neišvengiami.
– Ar daug atmesta prašymų įsivaikinti?
– Tokios statistikos reikėtų paieškoti, specialiai mes jos nerinkome. Bet tokių tikrai yra buvę.
– Kodėl Rusija turi rimtų problemų? Ar Lietuvą užsienis kaip nors palankiau vertina?
– Matote, Rusijoje tas tarptautinis įvaikinimas yra labai sudėtingas, komplikuotas. Kai organizuojami bendri tokių institucijų kaip mūsų pasitarimai, man teko girdėti netgi gana siaubingų dalykų. Tarkime, šeima nuvažiuoja įsivaikinti jai pasiūlytos mergaitės, o susitikus globos namuose paaiškėja, kad tai yra berniukas... Ten savotiškai įdomios ir keistos pačios įsivaikinimo procedūros. Galbūt ir atrankos sistema šlubuoja. Rusija nevykdo tokios atrankos kaip mes, nežiūri taip atidžiai dokumentų. Teko girdėti, kad ten vos ne autobusais į globos namus važiuodavo šeimos, norinčios įsivaikinti vaikus, ir pačios ten atsirinkdavo... Dėl pernelyg menkos kontrolės, matyt, probleminių atvejų ten pasitaiko daugiau.
– Sakote, kad pas mus dabar pristabdytas įvaikinimas užsieniečiams. O kodėl? Galbūt matėte, kad nesilaikoma kokių nors reikalavimų?
– Ne, paprasčiausiai auga nacionalinių įvaikinimų skaičius, ir natūraliai mažėja tarptautiniam įvaikinimui galimų vaikų skaičius. Užsieniečių šeimos visada nori kaip įmanoma mažesnio ir sveikesnio vaiko. Pagal mūsų įvaikinimo kriterijus dabar užsieniečiui reikėtų laukti vaiko apie 6 metus. Tai paprasčiausiai nelogiška jiems tiek laukti, be to, ir jų pateikiami dokumentai sensta.
– O įsivaikinti atvyksta normalios šeimos, o ne kokių nors „partnerių“, vadinamųjų seksualinių mažumų poros?
– Oi ne... Pas mus įvaikinimas galimas tik šeimoms, o šeima tai yra tokia, kokia numatyta pagal kodeksą, t.y. vyro ir moters santuoka. Aišku, atlaikyti dabar prasidedantį bumą bus sudėtinga, nes dauguma valstybių tą partnerystę įteisina. Bet kol kas mūsų įstatymai yra tokie ir mes gyvename pagal juos. Čia jau priklausys nuo mūsų politikų, nuo jų valios. Kol kas tokių interesantų, apie kuriuos jūs kalbate, mes nepriimtume, nes jie neatitinka mūsų įstatymų reikalavimų.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
