Naujausios
Atstumtas Prezidentas
Biržely bus jau treji metai, kai atsisveikinome su prezidentu Algirdu Brazausku, tačiau ir šiandien ši istorinė asmenybė viena ar kita proga vis dar pakiršina jausmus. Tai rodo ją buvus ne tik išskirtinai ryškią, bet ir įėjusią į dažno, jeigu ne kiekvieno, lietuvio atminties namus. Vienokiu ar kitokiu paveikslu. Šiuokart tas akmenėlis, nubėgantis lygiu vandens paviršiumi, yra prisiminimų apie prezidentą knyga „Žmogus laiko taikinyje (Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis)“.
 |
| Atsiminimų knyga apie Algirdą Brazauską "Respublika" nuotr. |
Dar nėra savaitės, kai ji pasirodė, dar nėra išspausdintas visas tiražas (3000 egz.), bet jau dabar ties ja susikryžiuoja nuomonės. Vieni joje ieško intymesnių detalių, silpnybių ar klaidų savo nuostatoms paremti, tarkim, kada, kur ir kiek išgerdavo prezidentas, kitiems ji yra proga pasiskųsti nuosavu skurdu, kaltinti, tretiems – pasiskonėti gandais, davė ar nedavė našlė Kristina Brazauskienė jai leisti pinigų. Žinoma, diduma tiesiog ims ir skaitys, nes A.Brazauskas buvo jų prezidentas, pagarbos vertas žmogus. Sakysim, Vilniaus centriniame knygyne vien per pusdienį buvo nupirktos septynios knygos, – pardavėjų nuomone, tai labai daug. A. Brazausku domisi labiau, nei Vytautu Landsbergiu ar Valdu Adamkumi, tikino knygyno darbuotojos ir neabejojo, kad knygų greit pritrūks. Prisiminimų rinkinio sutiktuvėms Mokslų akademijoje Vilniuje, pasak knygos sudarytojo žurnalisto, istorinių knygų autoriaus Viliaus Kavaliausko, buvo parengta 150 knygų, bet šios taip greit ištirpo, kad liko giliai nepatenkinti jos negavę ir A.Brazausko brolis Gerardas, ir Mindaugas Stankevičius, ir Adolfas Šleževičius, ir visi kiti...
Nesutiko paremti leidinio
Prisiminimų rinkinio pradžioje surašytos firmos, parėmusios knygos leidimą, ir žmonės, aukoję tam savo lėšų. K. Brazauskienės tame sąraše nėra, nes knygoje nerastume ir jos prisiminimų. Knygos sudarytojas Vilius Kavaliauskas patikino, kad valstybės pinigų šioje paramoje ieškoti nevertėtų, nes jų tiesiog nėra. Jis sakė pasiūlęs prisidėti prie leidimo ir toms įmonėms, kurios A. Brazauskui būnant valdžioje buvo užsitikrinusios net jo palaikymą, jei ne globą, tačiau šios atsisakė. Tai iš tiesų sensacija. Jei būtų koks abipusis ryšys su anapusiniu pasauliu, turbūt dėl tokio žmonių nedėkingumo A. Brazauskui būtų ypač liūdna.
Prezidentui neturėtų būti netikėta, kad vienan daiktan netilpo brangiausių žmonių – dukrų šeimų ir jo žmonos – atsiminimai, kaip ir tas faktas, kad po jo mirties jos nesusibėga kavutės ar sekmadienio pietų. Su atlaida jis greičiausiai pažiūrėtų ir į kai kuriuos subjektyvius tekstus, kuriuose rastų savo atžvilgiu ir pagražinimo, ir pakraipymo, – teisybės nėra ir nebus pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavo savo dukroms, malšindamas jų apmaudą ar piktumus.
Prezidento dukros Laima Mertinienė, kuri su seserimi Audrone Usoniene, galima sakyti, yra šios knygos kaltininkės (sumanymas užgimė tuoj po tėvo mirties), susipažinusi su jos turiniu, pripažino, kad ji išėjo kiek kitokia, nei buvo maniusi iš pradžių, – rimtesnė, solidesnė, ir ji net pasidžiaugia tuo. Andainykštė mintis nukelti prezidentą nuo pjedestalo ir atskleisti žmogiškąjį A.Brazauską, dar labiau priartinant jį prie paprasto žmogaus, šiandien atrodo kiek lengvabūdiška. Vargu, sako, ar tokiai knygai būtų buvę lengva rasti rėmėjų, vargu ar ji būtų tapusi tokia turininga, įvairiapusiška ir prasminga. Knygoje sudėti 142 autorių rašiniai, tarp jų – ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, Antano Terlecko, Arvydo Juozaičio, Igno Staškevičiaus, Valentino Sventicko, Kosto Smorigino ir t.t.
Ne visai gražūs pastebėjimai
Paskutinis atsiminimų autorius, kuris net užlaikė knygos spausdinimą, laukiant jo patvirtinimo, – lenkų prezidentas Aleksandras Kvasnevskis, pirmas žmogus, parašęs atsiminimus, buvo saksofonininkas Petras Vyšniauskas (knygoje prisiminimų autoriai išdėstyti demokratiškai – abėcėlės tvarka). „Gaila, kad ne visi, į kuriuos buvo kreiptasi, parašė, – sako V. Kavaliauskas. – Apskambinau apie keturis šimtus žmonių, kurie apie A. Brazauską galėjo ką nors pasakyti; kelis pats išbrokavau, nes, išskyrus biografijos punktus, nebuvo nieko įdomaus parašę, pvz., „Algirdas Brazauskas gimė tarnautojų šeimoje... pradėjo lankyti mokyklą...“ Knyga nebuvo sumanyta kaip „prieš“ ar „už“, ji buvo sumanyta „apie“ žmogų. Štai Jurgis Brėdikis rašo gražius prisiminimus ir juos užbaigia ne visai gražiu pastebėjimu, kad vis dėlto A. Brazauskas turėjo stebėtiną savybę tikėti ir net globoti labai abejotinos reputacijos žmones. Juras Požėla rašo, kad A. Brazauskas, ypač kai buvo premjeras, ir pats labai krypo į „dešinę“ ir vedė partiją į „dešinę"; laimei, sako, kad socialdemokratai buvo atsvara, kuri jį išlaikė „kairėje“ pozicijoje. Bandžiau knygoje kokių nors įdomybių ištraukti, pateikti informacijos, kuri nebuvo dar girdėta. Ar kas nors girdėjo, tarkim, kad po „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo A. Brazauskas išsikvietė Romasį Vaitekūną ir sako, padarom kaip Prancūzijoje padarė de Golis – nusikaltėlius naikinti pagal sąrašą. Išsivedęs iš kabineto į koridorių tai pasakė; R. Vaitekūnas atsakė, žinoma, galim, bet reikia, kad būtų dekretas, gal net slaptas, kurį žinotų jiedu ir premjeras... A. Brazauskas į akis jam pažiūrėjo, nusisuko ir nuėjo... Ar kas žino, kad nuteisus Borisą Dekanidzę mirti, pas A. Brazauską atėjo šviesuoliai intelektualai, – apie tai rašo Vladimiras Beriozovas, – ir išdėstė savo abejones: gal nederėtų pradėti kurti demokratinę valstybę žmogų sušaudant. A. Brazauskas sutiko, kad argumentas geras, ir pasiūlė intelektualams kreiptis į jį per kokį laikraštį, kad būtų pagrindas diskusijai, tačiau, niekas iš intelektualų taip ir neišdrįso viešai pasisakyti. V. Beriozovas nemini pavardžių, kokie tai buvo žmonės, – kas žino, gal tai buvo garsiausi mūsų šviesuoliai, kurie paskui į akis skatino A. Brazauską antram šansui tapti prezidentu, bet viešai savo palaikymo taip ir nepareiškė... Tokia mūsų visuomenė...“
K. Brazauskienė skaito komentarus
Kol kas nelaikiusi rankoje prisiminimų knygos prezidento našlė K. Brazauskienė „Respublikai“ sakė spėjusi perskaityti tik jos anotaciją viename portale, ten išsėtus komentarus ir net sukurti savąjį. Jame paaiškino, kodėl prieš kameras televizijoje A. Brazauskui reikėjo pudros ("tegu žino"), ir teigė į neigiamus atsiliepimus ir net išpuolius internete žiūrinti „labai šaltai, su pašaipėle“, kaip ir prezidentas. Kaip ir jis, viską išgyvenanti savyje, neparodanti, kas jai patinka ir kas ne. Bet nuolat skaitanti komentarus, nes, jos nuomone, jie – aktyviosios visuomenės dalies mentaliteto ir nuotaikų atspindys. Būtent šis pažinimas verčia ją abejoti, ar verta pačiai rašyti knygą apie prezidentą: „Juk matot, kokie komentarai“...
Su K. Brazauskiene keturis kartus kalbėjęs knygos tema ir kvietęs ją imtis prisiminimų, bet ji nieko neparašiusi, V. Kavaliauskas tvirtina, kad dėl našlės paramos knygai leisti apskritai nebuvę net kalbos. „Gavom šiokios paramos iš giminių, draugų... Parėmė smuikininkas profesorius Petras Kunca ir pateikė labai gražių atsiminimų. Paskambino Virgilijus Alekna ir pasiūlė kelis tūkstančius, bet pasakiau, kad tūkstančio pakaks, jis irgi įrašytas tarp rėmėjų. Gal kiek buvau nustebęs, kai gavau neigiamus atsakymus iš tų firmų, dėl kurių net nedvejojau, kad parems. Tai buvo firmos, susijusios su A. Brazausko darbu, su jo gyvenimu: Panevėžio statybos trestas, Mažeikių „Orlen Lietuva“, Kauno hidroelektrinė, kurią norima pavadinti prezidento vardu. Aš jų nekaltinu, matyt, negalėjo. O gal nenorėjo. Ne pasaulio pabaiga, nemanau, kad turėsime skolų. Vakar nunešiau glėbį į centrinį knygyną, šiandien gavau žinutę: atnešk daugiau, išpirko...“
Per knygą įėję į istoriją
Stepono Kairio fondo globojama per aštuonis šimtus puslapių turinti knyga „Žmogus laiko taikinyje“ dar tik eina link skaitytojų. V. Kavaliauskas sako, kad prezidentas jau yra istorija ir visi toje knygoje per jį prie tos istorijos yra prisiglaudę. Užtat ir prašoma knygynų neužkelti kainų, norima, kad knyga su joje esančiu priedu – Rimtauto Šilinio dokumentine juosta (Lietuvos Respublikos prezidentai. Algirdas Brazauskas, 1998 m.) neviršytų 45 litų ir būtų prieinamesnė didesniam būriui žmonių. Nemažą dalį tiražo nuspręsta išdalyti rajonų viešosioms bibliotekoms ir visų seniūnijų bibliotekoms, gimnazijoms, pagrindinėms mokykloms – maždaug po trisdešimt egzempliorių kiekvienam rajonui.
Jei naujieną iš knygynų išneš kaip medų, giliai nepatenkintų, kad jiems neliko, V. Kavaliauskas nepaguos: apie antrąjį prisiminimų knygos „Žmogus laiko taikinyje“ leidimą negalvojama. Sudarytojo nuomone, šiuo metu nebereikėtų labai daug rašyti apie šį žmogų: „Prezidentas jau miręs, jis jau istorija. Reikia apsidairyt, gal netoliese yra plunksnos vertų asmenybių. Neabejoju, kad yra“.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
