Naujausios
Dainų paviliota
„Gyvenau nuo koncerto iki koncerto, nuo vienos dainų šventės iki kitos, nuo apžiūros iki apžiūros“, – sako Genovaitė Jokubauskienė. Dainų kūrėja, ilgametė chorvedė, muzikos pedagogė, „Sidabrinės gijos“ ansamblio vadovė paminėjo savo kūrybinės veiklos penkiasdešimtmetį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Negalėjo dirbti bet kaip
Kelmės rajone, Pakražantyje, gyvenanti buvusi Kelmės meno mokyklos direktorė G. Jokubauskienė jau senokai išėjo užtarnauto poilsio. Visas pusšimtis metų atiduota ansambliams, tiek pat metų vadovauta chorams, 33 – Meno mokyklai.
„Gyvenau nuo apžiūros iki apžiūros, nuo koncerto iki koncerto, nuo vienos dainų šventės iki kitos. Tiesiog blūdydavom su tais grandioziniais koncertais. Savaitgaliais beveik nebūdavau namuose, – pasakoja Genovaitė. – Kartais pagalvodavau: geriau pūsčiau stiklą, kurčiau apčiuopiamas meno vertybes. Ir dabar jaučiu graužatį – kiek mažai laiko skirdavau šeimai. Bet ir dirbti negalėdavau bet kaip.“
Veiklos apstu
G. Jokubauskienė dar vadovauja ansambliui „Sidabrinė gija“. Ansambliui – devyniolika metų, jį subūrė pačios dainininkės. Pasakė: „Mes norim dainuoti“, ir profesionali muzikantė turėjo atlikti pareigą.
Kartais nusibosta važinėti repetuoti iš savo gimtinės į Kelmę. Norėtų atsidėti ramiam užsiėmimui. Gal tapytų? Jaunystėje svajojo tapti dailininke.
„Būtum eilinė pensininkė. O dabar gražiai pasipuošusios dainuojame scenoje. Esi žinoma ir matoma“, – sentimentams neleidžia pasiduoti ansamblio dainininkė Elytė Šilerienė.
Genovaitė dar vadovauja ir Pakražančio bažnyčios chorui.
„Kol dirbau, mažai lankiausi bažnyčioje. O dabar kiekvieną sekmadienį turiu keltis ir eiti giedoti Mišiose. Atsilyginsiu už visą gyvenimą. Sako, jog giedančiam užskaitoma dviguba malda“, – šypsosi.
Dalyvauja klubo „Daina – mano gyvenimas“ veikloje. Čia dažnai tenka pabūti meno vadove.
„Esu juodai įsikinkiusi, – sako muzikė. – Bet ne aš ieškau žmonių. Jie patys mane susiranda. Iš pradžių pamanau, jog paremsiu jų iniciatyvą, suteiksiu pagalbą. Vėliau suvokiu, jog prisiėmiau ir atsakomybę.“
Felčerio dukra
Rinktis muziką kaip darbą ir gyvenimo kelią Genovaitę paakino jos tėvelis Pranas Šteimantas. Jis dirbo felčeriu. Plačiai buvo žinomas gabus medikas. Tiksliai diagnozuodavo ligas. Gydė egzemas. Savaitgaliais į Šteimantų namus privažiuodavo ligonių iš tolimų Lietuvos rajonų.
Savo siela tėvas buvo kūrėjas. Namuose stovėjo pianinas. Buvo akordeonas. Tėvas grodavo, dainuodavo. Pats kūrė humoristinius kupletus.
Per pobūvius apdainuodavo visus svečius. Per kelias minutes kiekvienam sukurdavo po kupletą. Kartais per riebų. Yra tekę ir atsiprašyti už įžeidimą.
Gražų balsą turėjo ir Genovaitės mama. Tačiau dailininke svajojusią tapti jauną mergaitę muzikos link pastūmėjo tėvas: „Tave privers piešti Leninus, komunistus. O jeigu pasikeis laikai? Valdžia pasikeis? Gėda bus dėl savo darbo.“
„Bet ir dainuoti reikės apie Leniną“, – bandė diskutuoti dukra.
„Su daina yra kitaip. Ji išnyksta laiko erdvėje. O paveikslas yra materialus. Lyg dokumentas. Lyg įrodymas“, – nesunkiai atremdavo tėvas.
Sovietmetis mylėjo saviveiklą
Muzikos technikumą baigusi Genovaitė tuo neapsiribojo. Įstojo į tuometinę Konservatoriją. Darbą ir šeimą reikėjo derinti su mokslu. Studijos užsitęsė septynerius metus.
Ji nuolat jautėsi reikalinga, nes labai daug dėmesio būdavo skiriama meno saviveiklai.
Genovaitė vadovavo Kelmės medikų ansambliui: „Medikai labai gražiai dainuodavo. Man, jaunai specialistei, toks ansamblis buvo atgaiva. Įkvėpė pasitikėjimo savimi.“
Vėliau šios patirties pakylėta G. Jokubauskienė subūrė Kelmės inteligentų mišrų chorą, kurio branduolys išliko iki šiol kaip kultūros centro choras „Cantio“.
Savo chorą arba ansamblį anksčiau turėdavo vos ne kiekvienas didesnis darbo kolektyvas. Genovaitė yra vadovavusi ir rajkoopsąjungos chorui. Jame dainuodavo apie 70 žmonių.
Muzika paplito vidurinėse mokyklose
Darbą Kelmės rajone pradėjusi nuo meno vadovės pareigų Verpenos kultūros namuose, Genovaitė vėliau dirbo muzikos mokytoja vaikų lopšelyje-darželyje.
1966 metais Kelmėje atidaryta muzikos mokykla. Jauna specialistė pakviesta čia dirbti fortepijono mokytoja. Vėliau paskirta šios mokyklos direktore. Jos iniciatyva atsirado ir dailės bei choreografijos skyriai. Įsteigta muzikos mokyklos skyrių kaimo vidurinėse mokyklose.
Tai buvo puiki užimtumo forma kaimo vaikams. Ne visi išgalėdavo ar užtekdavo gabumų lankyti muzikos mokyklą rajono centre. Anuomet buvo didelė konkurencija. Ne visi norintys į muzikos mokyklą įstodavo.
Teko būti ir gera vadybininke, ir statybininke. Sutvarkė seną medinį muzikos mokyklos pastatą. Panaikinus partijos komitetą, G. Jokubauskienė pradėjo kovą, kad miesto centre esantis pastatas atitektų Meno mokyklai. Pasiekė savo. Reikėjo pastatą pertvarkyti ir pritaikyti mokiniams.
Vadovei reikėjo suvaldyti ir nemažą, gana ambicingą ir emocingą kolektyvą. Per visą jos vadovavimo laikotarpį nebuvo nė vieno skundo.
„Nebuvo viskas saldu, – mena buvusi direktorė. – Kartais lyg torpeda prašvilpdavo emocijų uraganas. Bet atsimušdavo į ramų toną. Visada laikiausi tokios taktikos. Išlikti rami. Neįsivelti į konfliktą. Nerodyti perdėtos valdžios. Išklausyti. Diskutuoti. Drauge priimti abiem pusėms tinkamą sprendimą.“
Dainą kuria konkrečiam atlikėjui
Praėjusią žiemą, kai kelius užpustė pūgos, Genovaitė sėdo užrašyti mintyse jau seniai sudėtų dainų natų.
„Sidabrinė gija“ dažniausiai atlieka savo vadovės sukurtas dainas. Jos pritaikomos atlikėjų balsui. Juolab kad pastaruoju metu profesionalių kompozitorių dainų, atitinkančių saviveiklos ansamblių galimybes, nėra labai daug. Be to, ir ansamblio dainininkės skatina kurti: „Norim jūsų dainų.“
Tai dainos apie Tėvynę, gimtinę, praėjusią jaunystę, meilės prisiminimus.
G. Jokubauskienė dainoms naudoja ne tik savo, bet ir kitų kelmiškių literatų: Reginos Ulienės, Jadzės Gaupšienės, Bronislavo Klimašausko eiles.
Dainas rašo nuo jaunystės. Tačiau sovietiniais laikais apžiūrose, dainų šventėse ir minėjimuose chorai ir ansambliai turėjo atlikti žinomų kompozitorių dainas.
Genovaitė mena kartą padariusi eksperimentą. Artėjo apžiūra. Choras turėjo padainuoti vieną idėjinę lietuvišką, kitą – TSRS autoriaus dainą.
Reikėjo greitai pasiruošti. Tinkamos dainos nepavyko taip greitai rasti. Choras padainavo Genovaitės sukurtą ir jau anksčiau išmoktą dainą, tik užrašė kitą užsienietišką pavardę. Komisijai daina patiko. Klausia, iš kur ją gavo. Teko pasitelkti šventą melą – iš kito vadovo. Choras pateko į respublikinį turą. Iki jo užteko laiko išmokti kitą, tikrai žinomo kompozitoriaus kūrinį.
„Profesija lėmė, kad gyvenime sutikau labai daug gerų, įdomių žmonių, – apibendrino G. Jokubauskienė. – Išmokau atpažinti ir aplenkti blogus. Nei jie manęs paniekino, nei aš pasijutau įskaudinta.“
Autorės nuotr.
NATOS: Visą gyvenimą Genovaitę Jokubauskienę lydėjo natos.
PATIRTIS: Per pusšimtį kūrybinio darbo metų Genovaitė Jokubauskienė sukaupė ne tik daug kūrybinės patirties, bet ir gyvenimiškos išminties.
Vaclovo LIUBINO nuotr.
GIJA: Ansamblio „Sidabrinė gija“ moterys priprašė dainuoti ir pačią vadovę Genovaitę Jokubauskienę (trečioji iš kairės). Anksčiau ji laikėsi nuostatos tik mokyti kitus.
GERBĖJAI: Paminėti Genovaitės Jokubauskienės kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečio į Kelmės kultūros centrą susirinko nemažas būrys gerbėjų.
Asmeninio albumo nuotr.
Š
VENTĖ: Genovaitė Jokubauskienė su mokiniais Vilniuje, dainų šventėje. Tokių švenčių vėliau dar buvo ne viena.
CHORAS: Genovaitės Jokubauskienės suburto Kelmės kultūros centro mišraus choro penkerių metų gimtadienis.