Naujausios
Filosofas A. Juozaitis apie litą, latą bei eurą
 |
| Arvydas Juozaitis ELTA nuotr. |
Padėtis be išeities?
Latvijai sparčiai žengiant į euro zoną, artėja baltų pasaulio pabaiga. Su stebėtinu užsispyrimu, neklausydama jokių artimiausios ateities argumentų, Latvijos Vyriausybė siunčia finansų ministrą A.Vilką į Briuselį ir šis ten teigia: „Nenorime laukti euro krizės pabaigos, norime dalyvauti ir spręsti problemas drauge“. Spręsti kieno problemas? Kipro? Graikijos? Ispanijos? Istorijos neužmiršę latviai vis dėlto drįsta teigti: Latvija vėl stumiama į svetimus frontus. Drąsiausi istorikai sako, kad vėl mato šešėlius Vyriausybės ir Saeimos koridoriuose, kur suskamba sena „raudonųjų latvių“ šaulių ir „Waffen SS“ legionierių giesmė: „Už svetimus mes kausimės kaip už save!“ Nebebus taip, sako išminčiai. Nebebus, nes demografiniai ištekliai išsemti. O kas bus, kai susigriebsime? Vėlu bus, nes paskutinį kartą pasikovę „už svetimus kaip už save“, latviai savo šalyje taps mažuma.
O kaip Lietuva? Kitados mes didele kaina išvengėme tiek raudonųjų, tiek rudųjų – nesikovėme jų armijose. Bet laikai sparčiai kinta ir dabar mes neišvengiamai seksime Latvijos pavyzdžiu. Nes kito kelio, broliukams įstojus į euro zoną, mums nebeliks. Kodėl? Nes reikia gelbėti „bankines sistemas“.
Kipro Otelas
V.Šekspyro Otelas atplaukė iš Kipro. Drąsus buvo karvedys, nepalaužiamas. Ir kas iš jo liko? Per meilę neteko proto ir žudiku tapo. Žmoną pasmaugė, vadinasi, ir savo ateitį, savo būsimus vaikus. Nūdienos Kipre, sako, dažnai kalbama apie keistą ir nuožmų maurą.
Svarbiausia nelaimės priežastis – įsisenėjęs kipriečių įprotis pelnytis iš lengvo darbo. Iš finansinių operacijų. Tos operacijos taip užvaldė valstybėlės gyventojus, kad dauguma žmonių nieko daugiau nedarė, tik pūtė pinigų bures. Ir plaukė sau laimingi finansinių srautų „meinstrymu“. Kur matyta: šalies finansinis ūkis aštuonis kartus viršijo vidaus rinkos apimtį! Kam tiek tų pinigų? Iš kur jie? Rusijos mafija, rusų oligarchai, rusų privačios kompanijos, pagaliau ir valstybinis „Lukoilas“ – visi „investavo“ į Kipro bankus. Paslaugą už paslaugą. Bankai lobo ir leido lobti užsienio klientams. Buvo legalizuojami ir nešvarūs pinigai. Ir lietuviai tomis paslaugomis naudojosi. Visi pagyvent norėjo Kipro rojuje. Pamanyk: ofšorinė pinigų plovykla čia pat, Europos Sąjungos viduryje, ne kur Kinijoje ar Tailande. Ir dar – su grynu gryniausiu euru. Pasiusti galima.
Ir pasiuto, nes K.Markso atrastos tiesos niekas nepaneigė: aukščiausia kapitalizmo fazė – finansinis kapitalizmas, kuris pūdo pasaulį ir pūva pats. Supūdo valstybes, tautas ir žmones.
Latvija ir Lietuva turėjo savus kiprus
Latvija jau turėjo savo kiprą, jo vardas – „Parex“ bankas. 2008 metų pabaigoje prakiuręs finansinis titanikas per kelias savaites išsiurbė pusę valstybės biudžeto. „Išbėgo“ milijardai nė neatsisveikinę, Vyriausybės nestabdomi ir net negaudomi. Visi ministrai kaip užsukti kalbėjo apie „Latvijos vardą“ ir „bankinę sistemą“, kurią reikia gelbėti. Gelbėjo ne įmones, ne Latvijos verslą, ne žmones – ne, milijardierius žulikus. Ir mėtė jiems iš biudžeto milijardus. Kad tik asocijuoti užsienio investuotojai neišsineštų „prasto Latvijos vardo“. Tai tau „Parex“ – tikras Kipro bankas, išspaudęs sau milijardus iš Latvijos.
Lietuva taip pat turėjo savus kiprus. Tiesa, kiek menkesnius, bet kainavusius mums ne vieną milijardą. Prieš kelerius metus griuvo bankas „Snoras“, dabar – Ūkio bankas. O jeigu prisimintume, kad dar 1999 m. Lietuvos Seimas (tikriau – konservatoriai) smagiai balsavo už Lietuvos dovaną „Williams“ sukčiams (dovanėlė „Mažeikių nafta“ plius milijardas iš biudžeto)... Taigi, brolyčiai, kam mums tas Otelas? Savų frankų krukų per akis.
Kaip gelbėtis?
Galime patikėti tikintojais, kad nemokame gintis nuo tarptautinių vertelgų ir finansinių magnatų, reikia tokios „apsaugos sistemos“, kuri būtų stipresnė už valstybę. Kitaip sakant, nereikia mums nei Lietuvos anei Latvijos, jas turi pakeisti Europos (ar koks kitas) Frankfurto bankininkų monstras. Kuris nebeleis skriausti baltų tautų. Neleis, dievaži, nes mes naujam monstrui mokėsime. Maždaug tą patį mokėsime, ką šiaip jau frankai krukai išsigraibstytų. Užtat viskas bus skaidru, mokesčius gausime paštu ir elektroniniais laiškais. Lietuviai ir latviai smagiai žengs baltų valstybių ir baltų pasaulio naikinimo keliu.
Tiesa, ką tada galvoti apie estus? Kaip jie žengia, eurą įsivedę? Visi dar gyvi? Estai – ne mes, ne baltai, jie senokai jau skandinavai, nieko be suomių nedarantys. Suomiai eurą – estai eurą. Savo ekonomiką į penkis šešis kartus didesnę Suomijos valstybę mūsų senesnio likimo pakeleiviai jau integravę. Rodyti pirštu į Estiją? Tai sakyti, kad nieko nesupranti. Jie mums ne pavyzdys, nes šalia jų – ne Lenkija. Pastaroji Lietuvai, o ir Latvijai Suomijos palankumu nealsuoja.
Jeigu 2014 m. sausio 1 d. Latvija įsives eurą, mes būsime neišnaudoję istorinio šanso suvienyti Latvijos ir Lietuvos ekonomikų ir neįvedę vienos valiutos. Tarkime, „baltas/balts“. Tada jau, likę vieni su Lenkija, turėsime sekti latvių pavyzdžiu. Praradę šansą, turėsime griebtis euro, kuris kaip gelbėjimosi ratas vis jau geresnis už zlotą. Nors ir laikinas ratas.
Zloto įtaką Lenkija plės, jo atsisakyti ji neskuba. Lenkija laukia, ko sulauks Europa, nuolatinių ir vis gilesnių krizių purtoma. Ji mato, kaip Europa skyla į tris euro zonas. Mato ir galvoja. Didesniam visad lengviau galvoti. Ką galvoja? Apie tai reikėtų atskirai pakalbėti.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
