Žydai pradėjo 5780-uosius metus

Sek­ma­die­nio va­ka­rą bend­ruo­me­nė, pa­si­kvie­tu­si bi­čiu­lių ir sve­čių, rin­ko­si "Že­mai­čio" res­to­ra­ne, ku­ris pa­ga­mi­no tra­di­ci­nių žy­diš­kų pa­tie­ka­lų, skam­bė­jo žy­dų mu­zi­ka. Pir­ma­die­nio va­ka­rą Roš ha Ša­na šven­tė vy­ko bend­ruo­me­nės pa­tal­po­se, čia vi­si ga­lė­jo iš­girs­ti pa­grin­di­nį šven­tės at­ri­bu­tą – Šo­fa­rą. Šį avi­no ra­gą iš Iz­rae­lio at­ve­žė ir jį pū­tė cha­si­dų je­ši­vos, dva­si­nės se­mi­na­ri­jos, stu­den­tai.

Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis pa­sa­ko­jo, kad neiš­girs­ti Šo­fa­ro pa­si­tin­kant Nau­juo­sius me­tus, tai tas pa­ts, kaip ne­ženg­ti žings­nio į ki­tus me­tus.

Pūs­ti Šo­fa­rą ga­li tik mo­kan­tys ir tam iš anks­to pa­si­ren­gę žy­dai, nes ra­go gar­sus iš­gau­ti su­dė­tin­ga. Šo­fa­ras pri­me­na ti­kin­tie­siems apie ar­tė­jan­tį Die­vo teis­mą. Šven­tė­je taip pat bu­vo skai­to­mos mal­dos heb­ra­jų kal­ba, mo­te­rys už­de­gė žva­kes, pri­si­min­tos ki­tos re­li­gi­nės tra­di­ci­jos.

"Nors mes ne­sa­me re­li­gi­nė bend­ruo­me­nė, bet sten­gia­mės do­mė­tis, nes so­viet­me­čiu dau­ge­lio tra­di­ci­jų ne­ži­no­jo­me, jų ne­spė­jo per­duo­ti tė­vai ir se­ne­liai", – sa­kė bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas.

Į šven­tę sve­čiai iš Iz­rae­lio at­ve­žė tra­di­ci­nę ap­va­lią cha­lą – šven­ti­nę žy­dų duo­ną. Ša­bui ke­pa­ma pail­ga cha­la, o Nau­jų­jų me­tų šven­tei ji ke­pa­ma ap­va­li, tar­si už­baig­to me­tų cik­lo sim­bo­lis. Ji šiek tiek sal­des­nė – dau­giau de­da­ma me­daus, džio­vin­tų vy­nuo­gių. Ši duo­na ne­pjaus­to­ma, o lau­žo­ma.

S. Ker­be­lis sa­ko, kad Roš ha Ša­na šven­tė­je tra­di­ci­nės vai­šės yra gra­na­tai. Dar val­go­mi obuo­liai su me­du­mi: obuo­lio skil­te­lės yra mir­ko­mos į me­dų.

"Sa­ko­ma, sul­tin­gas obuo­lys yra tik­ras, kaž­ko ver­tas, taip ir žmo­gus, jei­gu jis gi­li­na­si į To­rą, tu­ri ry­šį su Die­vu, jis yra pil­nas. Jei­gu ne­si­lai­ko tra­di­ci­jų, jis tam­pa be­dva­siu", – pri­me­na pa­ly­gi­ni­mą S. Ker­be­lis. Tra­di­ciš­kai ti­ki­ma, kad nau­jai­siais me­tais Die­vas kiek­vie­nam žy­dui pra­de­da ra­šy­ti jo nau­ją kny­gą, to­dėl svar­bu, kaip tuos me­tus su­tin­ki. Per šven­tę lin­ki­ma "Cha­ti­ma to­va" (heb­ra­jų k.) – ge­ro įra­šo to­je gy­ve­ni­mo kny­go­je.

Svei­ki­nant su Nau­jai­siais me­tais dar lin­ki­ma sal­džių me­tų. "Tai – pa­ži­ni­mo sal­du­mas, gi­li­nan­tis į To­rą, – sa­ko S. Ker­be­lis. – Žy­dų šven­tės su­si­ju­sios su To­ra, su gam­tos cik­lais. Bai­gė­si me­tų cik­las, su­rink­tas der­lius, bet tai ne­reiš­kia tik fi­zi­nio der­liaus – nu­kas­tos bul­vės ar pa­na­šiai. Tu­ri­mas ome­ny­je žmo­gaus dva­si­nis der­lius, ko­kį jis su­kau­pė bai­gian­tis me­tams: ką jis pa­sie­kė gi­lin­da­ma­sis į To­rą, ką ge­ro pa­da­rė bend­ruo­me­nės, vi­suo­me­nės la­bui".

Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas sa­ko, kad vi­sa­da šven­čia ir mū­sų Nau­juo­sius me­tus kar­tu su lie­tu­viais: "Juk esa­me vi­suo­me­nės da­lis, ir pa­tys sten­gia­mės bū­ti kuo at­vi­res­ni – vi­sus kvie­čia­me į sa­vo ren­gi­nius".

S. Ker­be­lis pri­mi­nė il­ga­me­tę tra­di­ci­ją, ku­rios ne­pa­mirš­ta pir­mą­jį sek­ma­die­nį po Roš ha Ša­na. Tą die­ną kar­tu su Ža­ga­rės (Jo­niš­kio r.) žy­dų pa­li­kuo­ni­mis ren­ka­si šia­me mies­te pri­si­min­ti sa­vo ar­ti­mų­jų ir juos iš­gel­bė­ju­sių žmo­nių. Šie­met vie­nam iš gel­bė­to­jų – Na­ta­nui Glei­ze­riui, ku­ris or­ga­ni­za­vo da­lies žy­dų pa­si­trau­ki­mą ir taip ap­sau­go­jo nuo ho­lo­kaus­to, bus pa­so­din­tas me­de­lis, pa­ka­bin­ta at­mi­ni­mo len­te­lė. Pa­ties S. Ker­be­lio lau­kia su­si­ti­ki­mas su gi­mi­nai­te iš Iz­rae­lio, ku­rios iki šiol ne­bu­vo ma­tęs. Jis sa­ko, kad to­kia 5780-ųjų me­tų pra­džia bus pra­smin­ga ne tik jam.