Naujausios
Animatorius pretenduoja į sidabrinį kiaušinį
Tarp „Sidabrinės gervės“ nominantų – Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno specialybės absolventas Nerijus Kanišauskas. Jo kurtas animacinis filmas „Graži diena“ pretenduoja tapti geriausiu studentišku filmu ir – laimėti sidabrinį kiaušinį.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Dėstytojai suteikė pasitikėjimo
„Sidabrinė gervė“ – kasmetinis Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimas, skiriamas labiausiai nusipelniusiems aktoriams, režisieriams ir kino meno specialistams. Šiemet „Sidabrinės gerbės“ apdovanojimams buvo pateikta 12 studentų darbų.
26-erių N. Kanišauskas gyvena Pakruojo rajone. Šiaulių universitetą jis baigė pernai.
Kūrėjas prisipažįsta, jog yra labai savikritiškas. Tik teigiamas dėstytojų įvertinimas šiek tiek ištiesė susikūprinusį pasitikėjimą.
„Mokykloje beprasmiškai klaidžiojau – skaičių nepažinojau, o menkas kiekis piešinių ir keletas prirašytų skiaučių klausėsi stalčiaus aplodismentų“, – ieškojimų kelią apibūdina N. Kanišauskas.
Vėliau šie tekstai virto pirmaisiais animacijos darbais studijuojant. Vaikinas pats rašė scenarijus, kuriuose – padrikos minčių nuotrupos ir atsiskyrėliška tematika.
Pasak N. Kanišausko, audiovizualinio meno specialybė užkabino tokiais kabliukais kaip fotografija, operatorius, montažas. Vėliau suprato, jog artimiausia sritis – animacija.
„Sėdint su fotokamera ant suoliuko parke palinksėjom vienas kitam galvas suprasdami, jog mes draugais netapsime“, – pasakoja Nerijus apie „draugystę“ su fotokamera.
Animatorius neslepia, jog mintis dėstyti žodžiu jam kur kas sudėtingiau, nei rašyti ar kurti animacinius filmus. „Universitete pieš pristatant darbus dėstytojui buvo kankinantys vakarai su impotentu liežuviu, kuris, rodos, yra ne mano, o kokio negyvėlio. Žodžiai ant jo negula taip, kaip gula ant popieriaus lapo. Kad negriūtų vidutiniški darbai paramstydavau tekstais“, – aiškina kūrėjas.
Panaudojo kavos tirščius, bulvių lupenas
Animacinio filmo gimimo procesas – sudėtingas ir labai ilgas. N. Kanišauskas piešinius piešia ranka, dažniausiai angliuku, po to juos skenuoja ir tvarko kompiuteriu, spalvina. Per visą dieną atliktų darbų „ūgis“ siekia vos kelias sekundes.
Ant animatoriaus darbo stalo guli popieriaus lapai – nupieštos atskiros veikėjų kūno dalys.
Ieškodamas idėjų diplominiam darbui N. Kanišauskas susidūrė su scenarijaus problema. Taip į rankas papuolė Danilo Charmso knyga „Nutikimai“ su absurdiškais, juodojo humoro apsakymais. Vieno jų pagrindu ir gimė filmukas „Graži diena“. Filmą įgarsino Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė.
Šiame filmuke panaudoti ne tik piešiniai, bet ir netikėtos faktūros – bulvių lupenos, kavos tirščiai, medžių lapai.
„Kiekvienas darbas yra ieškojimas ir su kiekvienu atrandu kažką naujo. Šis darbas bus labiausiai išbaigtas“, – sako N. Kanišauskas.
Paneigdamas stereotipą, jog animacija skirta vaikams, animatorius sako, jog kartais animacija nutolusi nuo vaikiškumo labiau nei filmas suaugėliams.
„Pasaulio nuotrupą, akimirkos atplaišą suvilgau akimis, paseilėju ausimis, kabinu ant kabliuko ir klajojam su gaudykle“, – kūrybinį procesą apibūdina menininkas.
Atsiskleidžia per animaciją
Šiaulių universiteto (ŠU) Menų fakultete pagal studentų skaičių Audiovizualinio meno studijų programa – viena populiariausių.
Dailininkas, ŠU Menų fakulteto Tapybos ir Audiovizualinio meno katedrų dėstytojas, doc. Arūnas Uogintas vadovavo N. Kanišausko diplominiam darbui, kuris buvo nominuotas konkurse.
„Kasmet audiovizualinio meno studijas baigia maždaug po 20 studentų, iš kurių bakalauro baigiamuosiuose darbuose animacijos darbų yra apie 20 procentų“, – atkreipia dėmesį dėstytojas.
A. Uoginto nuomone, didžiausią įtaką studentų animaciniams filmams daro technologijos. Pastaraisiais metais universitetas ES projektų pagalba įsigijo daug modernios įrangos.
Dėstytojas sako, jog N. Kanišauskas atsiskleidė per animaciją.
„Pačioje pradžioje kai atnešė padarytus eskizus, aš buvau šoke. Tada jį labai skatinome ir stengėmės, kad dirbtų toliau. Sudarėme sąlygas, kad studentas galėtų save realizuoti su geriausiomis Šiaulių pajėgomis“, – sakė darbo vadovas.
Jo nuomone, svarbiausia šiame filme buvo plastinė raiška – geras piešinys ir idėja. N. Kanišausko animacijos stilistiką A. Uogintas lygina su rusų animatoriaus Jurijaus Noršteino. Jo 1975 metais sukurtas filmukas „Ežiukas rūke“ specialistų pripažintas visų laikų ir tautų geriausiu animaciniu filmu.
Nuvertina save be reikalo
A. Uogintas svarsto, jog dažnai šiauliečiai ir kiti mažesnių miestų ar miestelių žmonės jaučia provincijos sindromą ir save nuvertina, susikuria kompleksų.
„Kartais pajunti iš sostinės lyg kažkokį spaudimą – ji nušluoja gražius kūrybinius dalykus. Užtenka nedidelės pajuokos ir geras kūrėjas juo nebebūna“, – pastebi menininkas.
Jis apgailestauja, jog ŠU Audiovizualinio meno specialybei gauna mažiau krepšelio lėšų, nors yra vieni pirmųjų Lietuvoje įkūrę šią specialybę.
Dėstytojas įsitikinęs, jog N. Kanišausko nominacija – svarbi, nes reikia drąsos pakliūti į šią terpę, konkuruoti su sostinės kūrėjų darbais.
„Vadinasi, Šiauliuose egzistuoja tam tikra vizualaus meno mokykla, tik reikia tą tašką išryškinti. Keičiasi laikas, technologijos, bet meninė mintis – nemiršta“, – akcentavo A. Uogintas.
Asmeninio archyvo nuotr.
KŪRĖJAS: Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno specialybės absolvento Nerijaus Kanišausko animacinis filmas nominuotas tarp geriausių studentiškų darbų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SINDROMAS: Dailininkas, Šiaulių universiteto Menų fakulteto dėstytojas docentas Arūnas Uogintas sako, jog šiauliečiai ir kitų nedidelių miestų žmonės pernelyg save nuvertina, susikuria kompleksų.
„Sidabrinė gervė“ – kasmetinis Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimas, skiriamas labiausiai nusipelniusiems aktoriams, režisieriams ir kino meno specialistams. Šiemet „Sidabrinės gerbės“ apdovanojimams buvo pateikta 12 studentų darbų.
