Naujausios
Universiteto rektorius: Juk ir patys turime galvą ant pečių
Apie du švietimo reformų dešimtmečius, jų pasiekimus ir praradimus – su Lietuvos edukologijos universiteto rektoriumi, akademiku Algirdu Gaižučiu.
 |
| Akademikas Algirdas Gaižutis ELTA nuotr. |
Laisvi keistis – laisvi klysti
Meilė Lukšienė kūrė tautinę, demokratišką ir laisvą mokyklą. O ką sukūrė šių dienų sistemos reformatoriai? Kur jie nuvedė Lietuvos švietimą?
A. Gaižutis įsitikinęs, kad dabartinę švietimo situaciją piešti tik pesimistiškomis spalvomis negalima. „Yra skeptikų, kurie nusiteikę, kad viskas susiję tik su praradimais. Tačiau nieko panašaus. Nėra viskas tik blogai“, – pokalbį pradėjo universiteto vadovas.
Tiesa, A. Gaižutis teigia, kad reformų kelias nebuvo ir be paklydimų. Ištrūkę į laisvę, užsikrėtėme noru savintis kitų šalių patirtį, neretai pamiršdami, kad ne viskas tinka mūsų šaliai. Tokius reformatorius jis šmaikščiai vadina varlėmis keliauninkėmis.
„Kai atsirado galimybė keliauti ir domėtis, kaip švietimo sistema, programos, švietimo praktika rutuliojasi vienoje ar kitoje šalyje, atsirado labai daug varlių keliauninkių. Jie grįžta, pavyzdžiui, iš Kanados ir aiškina, kaip ten nuostabu, sugrįžta iš Japonijos, o ten, pasirodo, dar geriau. Sugrįžta iš Austrijos – ir ten gerai. Kiekvienas bandė įrodyti, kad Lietuvoje esame apsamanoję, nusenę, buki, o visur kitur švietimo sistema funkcionuoja nuostabiai tarsi šveicariškas laikrodis. Laimei, kad galiausiai imame suprasti, jog turime savas tradicijas ir jog ne visada galima kitų šalių patyrimą pritaikyti mums. Juk visai kitas kultūrinis kontekstas, ekonominės galimybės... Pastebiu, kad pastaruoju metu mes imame blaiviau vertinti savo pačių pasiekimus ir galimybes“, – sakė akademikas.
Valdžios ir šviesuomenės keliai išsiskyrė
Prieš 25 metus į švietimo sistemos kūrimą aktyviausiai buvo įsitraukę pedagogai, universitetų profesoriai. Jų nuomonės buvo paisoma. Tačiau per du dešimtmečius padėtis pasikeitė. A. Gaižutis sako, kad šiandien šviesuomenės ir švietimo valdytojų keliai išsiskyrė. Politiniai sprendimai neretai vykdomi vienašališkai.
„Mes turėtume ministerijai būti patys didžiausi talkininkai, kaip vienas kumštis – juk tai natūralu. Tačiau...
Per pastaruosius ketverius metus labai sumenko ministerijos valdininkų gebėjimas įsiklausyti į kitų specialistų, profesūros nuomonę. Nebėra tokios atviros diskusijos ir susišnekėjimo. Nepasakyčiau, kad mūsų universiteto profesūra su didele pagarba žiūri į tą instituciją. Esame universitetas, kuris atsakingas už pedagogų rengimą. Juk čia kaupiasi švietimo dalykų žinovai. Profesūra gerai supranta švietimo sistemos rūpesčius, gerai žino Europos kontekstą, tačiau mūsų labai mažai įsiklausoma. O tas biurokratizmo sustiprėjimas labai kenkia bendro tikslo siekimui“, – apgailestavo A. Gaižutis.
Ko negirdi ministerija?
„Įvairiose Europos šalyse – ir tose, kurios, palyginti su mumis, yra turtingos – mokytojai yra rengiami sudvejintų ar sutrejintų specialybių. O mes rengiame tuos grynuolius – matematikos, fizikos mokytojus. Jei pažiūrėsime, tai provincijoje vienas žmogus galėtų padengti tų dalykų pedagogų trūkumą. Įmanoma per ketverius bakalauro studijų metus parengti pedagogą, kuris būtų kur kas universalesnis. Turėdamas diplomą, jis neprapuls, nepateks į tokias situacijas, kai krūvio nėra, nėra darbo. Jam nereikės bėgioti iš vienos mokyklos į kitą, kad prisidurtų sau pamokų“, – aiškino A. Gaižutis.
Tiesa, valdininkija laikosi nuomonės, kad tokios naujovės negalimos – nepavyks studijų dalykų sutalpinti į privalomą kreditų skaičių.
Rektoriui apmaudu ir dėl to, kad nemažai metų valdininkai pedagogo profesiją menkino. Įtikinėjo, kad mokykloje gali dirbti net pedagoginio išsilavinimo neturintis žmogus.
„Buvo skleidžiamos idėjos, kad mokytoju gali tapti kone bet kas, turintis diplomą. Neva pastudijuos metus didaktiką, psichologiją ir tiks mokykloje dirbti. Mūsų tradicinis kelias jiems atrodė pernelyg tradicinis. Bet jis yra pripažįstamas visoje Europoje ir pasaulyje. Pripažįstama, kad tik tradiciniu keliu galima visavertį mokytoją parengti. O ne taip, kaip girdėjosi iš biurokratų lūpų: kad galime pinigų sutaupyti, jei baigę studijas ir panorėję tapti mokytoju per metus prisidūrė prie savo diplomo vieną ar kitą discipliną, galės eiti į mokyklą dirbti“, – prisimena akademikas.
Renkasi lengviausią kelią
A. Gaižučio teigimu, viena didžiausių šiandienos švietimo problemų – sumenkęs gamtamokslinių, tiksliųjų mokslų populiarumas. Jis atkreipia dėmesį, kad norinčiųjų tapti matematikos, chemijos, fizikos, biologijos mokytojais šiandien nedaug. Jei taip ir toliau, mokykloje nebus kam kloti tvirtus šių dalykų pamatus.
„Dabar beveik 50 proc. mokinių renkasi humanitarinius, socialinius dalykus. Pastebime, kad labai mažai žmonių stoja į gamtamokslines specialybes. Tai jau valstybinė problema. Sakyčiau, netgi pasaulinė, nes tai vyksta visur. Jaunimas mažai domisi tiksliaisiais dalykais. Kodėl? Keičiasi kartos. Dabartinė karta yra perėmusi hedonistinę filosofiją – jauni žmonės nori visko greitai, gyventi laisvai, patogiai, be jokių ypatingų įsipareigojimų. Jiems svarbu greitai atrasti vietą po saule, greitai įsidarbinti“, – sakė A. Gaižutis.
Jis pridūrė: „Švietimas turi būti kuriamas ne vien pagal jaunimo poreikį – juk kitaip visas profesinis gyvenimas gali įgyti iškreiptą pavidalą. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į jaunimo poreikius, jų šiuolaikišką mąstyseną ir psichologiją, bet reikia žinoti ir ko šaliai reikia. Juk žmogus gyvas ne tik kalbomis ir filosofija, bet ir dalykais, kurie sudaro praktinį gyvenimą. Čia mums kyla rimtų išbandymų“.
Dar vienas išbandymas – raštingumo didinimas mokyklose.
A.Gaižutis apgailestauja, kad dėl šios problemos kaltę bandoma suversti mokytojams, nors tai visos šiuolaikinės visuomenės problema.
Rektoriaus įsitikinimu, prie mokinių raštingumo sumažėjimo labiausiai prisidėjo informacinės technologijos. Anksčiau jaunimas labiau pasitikėjo mokytojo žodžiu, knyga, o dabar jam svarbesnis kompiuteris.
„Neraštingumas – XXI amžiaus paradoksas. Atsiradus kompiuteriams, internetui ir kitoms technologijoms, jaunimas per greitai priprato prie tų dalykų. Žmogus pasiklydo informacijos pertekliuje.
Nepasakyčiau, kad neraštingumas yra tik mūsų, lietuvių, problema. Tų beraščių visoje Europoje pilna, net tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija. Tačiau numoti ranka irgi ne išeitis. Gerai, kad pamatėme ir pradėjome akcentuoti šią problemą. Galbūt ir mokyklose bus imta kreipti daugiau dėmesio į raštą, tekstus, mokinių minčių dėstymą“, – sakė jis.
Neapsimokėti negali
Švietimo ir mokslo ministerija mokinių neraštingumo problemą pripažino. Kovo pabaigoje net parengė ir pristatė priemonių planą, kaip stiprinti lietuvių kalbos mokymą mokyklose. Tačiau iškart pasiteisino, kad jam įgyvendinti pinigų nėra.
Lygiai taip pat, kaip nėra pinigų ir visoms kaimo mokykloms išlaikyti.
Ką apie tai mano A. Gaižutis? Jis sako, kad į švietimą negali būti žiūrima taip formaliai ir matematiškai kaip į valstybinę prievolę, kuri apsimoka arba ne: „Iš tiesų švietimas yra labiausiai apsimokanti investicija. Tik per švietimą, ugdymą, lavinimą atsiranda žmogaus savastis, surandama jo dvasios kibirkštis. Nieko nebus, jei valdžia yra šykšti šiai sferai, jei ji žiūri į žmogų tik kaip į minios, masės ingredientą“.
Rektorius teigia, kad švietimo administratoriams šiandien būdinga vienadieniškumo filosofija – greitpyragių kepimas. Kartais sprendimai vykdomi negalvojant apie valstybės ateitį, o tik apie tai, kaip išsiversti šią dieną.
„Švietimo ir kultūros srityje mes priprantame prie tų greitpyragių. Tarsi moteris, kuri turi greitai pamaitinti iš darbo grįžusį vyrą ir vaikus. Atidaro šaldytuvą ir greitai pagamina patiekalą iš to, ką randa. Greitai daromi sprendimai gali būti ir prasmingi, ir ilgaamžiai, ir trumpalaikiai. Bet kai kalbame apie fundamentalius reiškinius, tokius kaip švietimas, žmogaus dvasinis ugdymas, greitpyragiai netinka. Didelių tikslų jais nepasieksi.
M. Lukšienė suvokė ir suprato, kad švietimas yra mūsų valstybingumo pamatas, pagrindas. Tai nėra toks paprastas dalykas kaip tik vaikų mokymas. O kartais tėvai į švietimą žiūri būtent taip... Švietimas iš tiesų yra tautos savasties, jos išlikimo, jos mentaliteto pagrindinis nervas. Ir tas idėjas M. Lukšienė labai gerai perteikė. Kokia mokykla – tokia ir visuomenė, tokia ir valstybės ateitis“, – M. Lukšienės idėjas siūlo prisiminti A. Gaižutis.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
