Naujausios
SENIEJI PAKRUOJO KRAŠTO LIAUDIES MEISTRAI
Garsusis dievdirbys – „iš po šiaudinės pastogės“
Talentingų žmonių būta visais laikais ir visur. Ne išimtis – ir Pakruojo kraštas. Papasakosime galbūt ne apie visus senuosius dailiųjų amatų meistrus, nes apie kai kuriuos parašyti neįmanoma dėl biografinių faktų stygiaus. Pasakojimų ciklas bus publikuojamas meistrų pavardžių abėcėlės tvarka.
Šįkart apie garsųjį mūsų krašto dievdirbį Joną Danauską.
Genė JUODYTĖ
Pasakojimai – iš kartos į kartą
Garsusis dievdirbys Jonas Danauskas gimė 1855 metais Žiurkių kaime, netoli Rozalimo. Polinkį menui paveldėjo iš senelio ir tėvo. Pasakojama, kad abu buvo savamoksliai drožėjai.
Tėvas Ksaveras Danauskas, nors ir keturiolika hektarų žemės valdė, nelinko prie jos. O medis traukė. Kaip netrauks, jei auksines rankas turėjo. Sugebėjo ir namą pastatyti, ir baldus padaryti. Ir dar kažką savo bei kitų dūšiai mielo sukurti. O tas „kažkas“ buvo šventųjų bareljefai, kryžiai, mūkos.
Vėliau Ksavero sūnus Jonas Danauskas pasekė tėvo pėdomis – savo drožiniais puošė bažnlyčias, apylinkės pakeles, išgarsėjo kaip talentingas dievdirbys.
Pasakojama, kad dievdirbį mirtis irgi pasitiko pakelėje.
Vieną sekmadienį, grįždamas namo iš Rozalimo, pajuto silpnumą krūtinėj. Atsisėdo ant žolės pailsėti ir nebepakilo.
Mirties vietoje dievdirbiui Jonui Danauskui buvo pastatytas kryžius su užrašu: „Priėjęs spavedonės, išėjęs iš bažnyčios, numirė“.
To kryžiaus seniai nebėra. Bet šį pasakojimą vietos žmonės perduoda iš kartos į kartą.
Drožinėti pradėjo piemenaudamas
Garsusis dievdirbys pirmąjį savo darbą išdrožė ganydamas bandą. Išdrožė lyg ir save – piemenėlį. Vietos klebonas, pamatęs darbelį, gėrėjosi juo, o sužinojęs, kas jo autorius, pasikvietęs pas save patarė Jonukui nenustoti drožinėjus.
Po tėvo mirties kartu su vyresniuoju broliu Antanu, Jonas Danauskas netoli Moniūnų kaimo (dab. Pakruojo r.) nusipirko 33 hektarų žemės vienkiemį, vietos žmonių Starkyne pramintą, ir ten įsikūrė.
Pasakojama, kad tą vienkiemį gandrai (vietos žmonių vadinti starkais) buvo pamėgę. Nuo jų – ir Starkynės pavadinimas.
Išgarsėjo savo talentu
Ūkis buvo Antano rankose. Pats Jonas Danauskas širdimi, mintimis ir darbais buvo toli nuo ūkio. Kaip ir kadaise tėvas, menais užsiiminėjo.
Kažin kiek yra tiesos šaltiniuose, teigiančiuose, kad Jonas mokėsi Varšuvos bažnytinių reikmenų dirbtuvėse. Be to šaltinių detalės nelabai tikslios. Vieni teigia, kad Varšuvoje J. Danauskas praleido pusantro mėnesio, kiti – šešis. Treti – kad garsusis dievdirbys buvo savamokslis drožėjas.
Tas, kas matė J. Danausko darbus, nepaneigs, kad tai talentingo žmogaus kūriniai.
Jonas Danauskas darė skulptūras koplytėlėms, antkapiams, projektavo ir drožė altorius, betliejus, dekoravo bažnyčių vidų. Mažesnius užsakymus atlikdavo namie, o didesnius išvykdavo daryti vietoje.
1905 metų kovo 24 dienos „Vilniaus žiniose“ buvo išspausdintas tokio turinio J. Danausko skelbimas (kalba netaisyta): „Apsiimu dirbti naujus altorius, pertaisau senus ir paauksuoju tikru auksu ir metalu. Dirbu sakyklas (ambonas), išpažintuves, sėdynes ir krikšto altorius, liktorius su kryžiais prie calūno, kryžius su indais dėl šv. vandens prie bažnyčios durų, teplioju aliejum bažnyčių sienas viduje ir iš oro, minėtuosius daiktus dirbu pagal visokio stiliaus, kaina žemiausia.“
Mėgo garsusis dievdirbys ir tapyti. Apie 1925–1926 metus Klovainių jaunimas vietos gyventojo Remeikos klojime rengdavo vaidinimus. Jonas Danauskas jiems pagelbėdavo, kurdamas dekoracijas.
Vietos senoliai yra pasakoję, kad viena dekoracija, vaizdavusi kunigaikščio Kęstučio ir kunigaikštienės Birutės susitikimą, buvusi itin graži ir spalvinga, todėl ilgam visiems įsiminusi.
Joje – Kęstutis, Palangos pušyne sėdintis ant žirgo, šalia – Birutė su krepšeliu gėlių. Paveikslo gilumoje – besikūrenantis aukuras, prie jo trys vaidilutės.
Prisistatė mokęsis iš senų knygų
Pasakojama, kad dirbdamas Jonas Danauskas retai kada žiūrėdavo į kitų paveikslus ir drožinius. Dažniausia viską darydavo iš širdies, savo minties ir atminties – puikiai žinojo visus šventuosius ir jų ikonografiją.
Mėgdavo po savo darbais pasirašyti J. Danowski, J. Danovskis arba tik raides „J D“.
Jonas Danauskas dalyvavo 1907 metais Vilniuje vykusioje Pirmojoje lietuvių dailės parodoje, kur eksponavo altorių ir bažnytinių reikmenų projektus, piešinius ir brėžinius. Liaudies menininkas save apibūdino tokiais žodžiais: „Neturtingi tėvai, ir aš dideliame neturte turiu vargti. Pats išsilavinau atskirti stilius iš knygų, kurias turiu nuo 150 metų palikusias po senelių prosenelių... Meldžiu meilingai prie apsvarstymo apreikšti komitetui visam, kad tas visas darbas yra padarytas per vargdienį artistą iš po šiaudinės pastogės ir prie juodų barštelių bliūdo“. (Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. Vilnius, 1964, p. 133).
Įrankiai – dovana paskutiniam mokiniui
Turėjo mokinių, kuriems perdavė savo žinias ir patirtį. Senieji rozalimiečiai yra pasakoję, kad mokinių buvę keturi. Vienas jų – rozalimietis Kazys Kaziukaitis (1903–1968). Tai – paskutinis J. Danausko mokinys.
Mokėsi ketverius su pusę metų. Per tą laiką išmoko staliaus darbo, specialaus tekinimo, tapybos aliejiniais dažais. 1924 metų lapkričio 18-ąją gavo išsilavinimą patvirtinantį pažymėjimą, pasirašytą paties J. Danausko. K. Kaziukaičiui mokytojas perleido ir savo darbo įrankius.
J. Danauskas pakartojo klasikiniu tapusį dievdirbių gyvenimo modelį – savo šeimos taip ir nesukūrė.
Meniška prigimtis sąlygojo kitokį gyvenimo prasmės suvokimą. Senatvėje apako, tačiau nepasimetė, nepuolė į depresiją, o gyveno ramus savo šviesiame vizijų pasaulyje. Vaikiškai tikėjo, kad vieną dieną praregės.
Mirė 1937 metais. Prieš mirtį Rozalimo kapinėse pasistatė antkapinį paminklą.
Paliko skulptūrų ir paveikslų
Garsusis dievdirbys J. Danauskas paliko per 300 įvairių skulptūrų ir apie 150 paveikslų. Menininko išdrožti mediniai altoriai yra išlikę Rozalimo, Pakruojo, Klovainių, Pušaloto bažnyčiose.
Linkuvos bažnyčią puošia 1910 metais dievdirbio sukurtas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės betliejus, Rozalimo bažnyčios apsidė – monumentalių skulptūrų grupė, „Nukryžiuotasis“ (1917).
Nuotr. iš Inos Kaziukaitytės šeimos archyvo
DIEVDIRBIAI: Šioje nuo laiko pageltusioje nuotraukoje dievdirbys Jonas Danauskas (sėdi) su savo paskutiniuoju mokiniu Kaziu Kaziukaičiu.
Nuotr. iš J.Paukštelio bibliotekos archyvo
PALIKIMAS: Dievdirbio Jono Danausko kūrybinis palikimas laikomas kultūros paveldo vertybe. Nuotraukoje – šv. Jurgio skulptūrėlė.