Naujausios
Save galima pažinti per piešinį
Ant šiaulietės Elenos Kasperavičienės, kuri veda dailės ir saviraiškos užsiėmimus, studijos sienų – vaikų piešiniai. Juose svarbi informacija: kaip vaikas jaučiasi, ką išgyvena, ko bijo, koks jo būdas. „Nėra nemokančių piešti, nėra amžiaus ribų piešti, nėra jokių stabdžių to nedaryti. Per piešinį įvyksta pažintis su savimi“, – sako specialistė.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Priemones kuria vyras
– Esate Lietuvos meno terapijos asociacijos narė, įgijote dailės mokytojo metodininko kvalifikaciją, Šiaulių universitete apgynėte magistro darbą dailės terapijos tema. Kaip dailė ir terapija atsirado jūsų gyvenime?
– Piešti mėgau nuo vaikystės. Dailė buvo visuomet šalia. Kai ištikdavo sunkūs gyvenimo momentai, imdavausi piešimo, nors tuo metu net nesuvokdavau, kaip sau padedu. Tik vėliau supratau, kad piešimo, kūrybos procesas, sukurto vaizdo matymas, asociacijos – labai svarbu.
Jaučiau palaikymą iš savo dailės mokytojos, ji skatino, skyrė daug savo laiko mano įgūdžiams tobulinti. Vėliau, pati tapusi dailės mokytoja, mokiau ir etikos. Šie du dalykai kartu atvedė mane prie dailės terapijos.
Vyras Jonas – stiprus pagalbininkas ir mano idėjų palaikytojas. Jis smalsus ir gabus žmogus, išradėjas, eksperimentuotojas, dailės specialistas. Kai pradėjau domėtis dailės terapija, jis sukūrė labai reikalingų priemonių, kurių pasaulyje dar nėra: šviečiančius smėlio stalelius, šviečiantį vandens stalelį, šviečiančią stiklo lentą ir kitas priemones, reikalingas vaikų saviraiškai.
– Kas yra dailės terapija, ar ji tinka visiems?
– Dailės terapija yra savęs pažinimo priemonė. Pasitelkęs vaizduotę ir kūrybiškumą, žmogus gali pats, dailės terapeutui stebint, rasti problemos sprendimo kelius.
Piešimas, tapymas ar lipdymas teikia savęs išraiškos džiaugsmą, stiprina pasitikėjimą savo galimybėmis ir ugdo teigiamą požiūrį į aplinkinį pasaulį.
Piešimo metu, pristatydamas savo kūrinį kitiems vaikas išsikelia klausimą: kiek aš sau vertingas? Vaikas tarsi dalyvauja savęs atspindėjimo, susitikimo su savimi procese.
Tai aktualu, kai vaikas negeba, nedrįsta ar nenori kalbėti, reikšti savo jausmų bei minčių. Piešdamas jis gali neigiamiems savo jausmams suteikti formą ar simbolį, kurie tampa nebe tokie grėsmingi.
Dailės terapeutas stebi vaiko kūrybinį procesą, padeda kurti, pasirinkti priemones, suprasti vaiko reiškiamus vaizdinius.
Dailės terapija tinka visiems: visokio amžiaus, rasės, fizinių, psichologinių ar emocinių problemų kamuojamiems žmonėms. Taip pat svarbu, kokią priemonę parinkti saviraiškai.
Pavyzdžiui, molis ar smėlis tinka daugeliui, tačiau ne visi vaikai nori liesti molį – bijo. Ko bijo? Bijo išsitepti, būti purvini, liesti jį, tai labai informatyvu. Smėlis – malonus, sukelia malonius, švelnius pojūčius, kuriuos vaikas sieja su mama.
Svarbu neįrėminti žmogaus, nes jis ir taip yra įrėmintas taisyklių, vertybių, tradicijų. Ypač vaikams tai svarbu. Vaikas gimsta laisvas, ir svarbu, kad jis kuo ilgiau jaustų laisvę. Ant mažo žmogučio pečių užgriūva daug įvairių taisyklių. Jis per trumpą laiką turi adaptuotis, visko išmokti, paklusti ir prisitaikyti, iš to atsiranda nemažai problemų.
Piešti gali visi
– Ar vaizdais žmogus greičiau atskleidžia savo rūpesčius nei žodžiu?
– Ne viską vaikas gali pasakyti, ne viską ryžtasi pasakyti, o sukurtas vaizdas ar forma yra tarpininkas tarp vaiko ir žmogaus, kuris jį stebi ir yra pasirengęs padėti. Svarbu mokėti suvaldyti informacijos srautą, išeinantį iš piešėjo. Yra tikimybė, kad atsivers per daug ir tai išgąsdins žmogų.
Pažinti save reikia po truputį, todėl užsiėmimai turi būti su pertraukomis. Piešiant nereikia kalbėti, kūrybinis procesas jau yra terapija.
Savęs pažinimas padeda taupyti save, nes dailės terapijos procese, pažinus save, nebereikia eikvoti jėgų realizuoti netinkamas idėjas, kaupti nereikalingą informaciją. Yra pasakyta, kad kai žmogus negali priimti savęs tokio, koks jis yra, daugiau pastangų eikvoja gynybai, o ne save pažinti.
Kurdamas gali savyje atrasti tokius resursus, kurie sustiprina, paskatina keistis ar atsisakyti tų bruožų, kurie trukdo būti savimi. Tik svarbu suprasti piešinio simbolius, gebėti interpretuoti jų reikšmes.
Dailės terapijos žinios padėjo atrasti būdų, kaip paskatinti vaikus pasijusti stipresniems, pakelti jų savivertę, paskatinti kurti ir lavinti vaizduotę.
Vaizuodė yra kertinis akmuo atsirasti naujoms idėjoms ir veiklai, savirealizacijai.
– Ar tiesa, kad nėra nemokančių piešti?
– Jei žmogus pasako, kad nemoka piešti, – tai stabdys į saviraišką ir pagalbą. Kaltę suversčiau to žmogaus artimiesiems, kurie vaikystėje sustabdė laisvą jo kūrybą pastabomis, barimu ar baimėmis dėl ištepto stalo, rūbelių, išlieto piešimui naudoto vandens. Tai nusikaltimas prieš vaiką.
Piešiančio vaiko negalima stabdyti. Kartais net tėvelius atitraukiu, kad nesikištų su pastabomis ar pabarimais prie piešiančio vaiko. Vaikas turi atsipalaiduoti.
Jaučiamas sovietinio laikmečio palikimas, kai buvo reikalaujama disciplinos, kūrybai buvo palikta labai mažai erdvės.
Logopedai, socialiniai pedagogai, specialistai, kurie dirba su vaikais, turėdami dailės terapijos žinių, galėtų daugiau jiems padėti.
Žmogaus mintys, prieš joms įgaunant žodžių pavidalą, egzistuoja kaip neryškūs vaizdiniai. Vaikas dažnai pasako: „Iš kur man žinoti, ką mąstau, kol to dar nepasakiau.“ Tačiau dažnai tai reiškia: „Iš kur man žinoti, ką mąstau, kol nesudėliojau paveikslėlių savo galvoje.“
Vaikams dailės terapijos metu suteikiama puiki galimybė „sudėliojus paveikslėlius galvoje“ – juos nupiešti. Dailės terapijos esmę sudaro trys reikalavimai: sudaryti sąlygas laisvai piešti, suteikti piešimo priemones ir būti tada, kada vaikui reikia kalbėti ar papasakoti, ką nupiešė. Dailės terapija ypatinga tuo, jog šių reikalavimų patenkinimas, pasitelkiant vaizduotę, atskleidžia problemų priežastis.
Spalvos ir piešiniai atspindi vidų
– Kiek svarbios ir informatyvios spalvos, formos?
– Kuo skaidresnės žmogaus piešiniuose spalvos, tuo jo patiriamos emocijos geresnės. Purvinesnės ir sodresnės spalvos atspindi neigiamas emocijas. Kai prasideda vidiniai pokyčiai, tada piešiniuose atsiranda naujų spalvų ir formų, simbolių.
Daug ką pasakyti apie vaiką galima stebint, kokias jis piešimo priemones ar spalvas renkasi, kokių neima.
Nupieštas namas ar žmogus atspindi vaiko psichologinio išsivystymo lygį. Tyrimais nustatyta, kad visi pasaulio vaikai, nepriklausomai nuo turtinės, gyvenamosios padėties, rasės ar tikėjimo, žmogeliuką pradeda piešti vienodai.
Taip pat įrodyta, kad vienokius žmogeliukus piešia sveiki vaikai, kitokius – sergantys sunkiomis ligomis. Jei vaikas gyvena tokioje aplinkoje, kur nėra nei pieštuko, nei popieriaus, jis pieš pagaliuku ant žemės. Tai noras palikti žymę, kaip savo paties vertę, savo kūrinį.
– O jei vaikas nenori piešti?
– Jei vaikas nenori piešti, tai rimtas signalas tėvams susirūpinti vaiku. Negali vaikas nepiešti. Būtina jį įtraukti į piešimą, prisijungti, neišgąsdinti. Rasti laiko piešti kartu. Vaikas tikrai nesipriešins.
– Ką sako piešiniai ant sienų? Ką reiškia, kai norima piešti viešai?
– Tai gali būti nenuoramos, nenustygstantys vietoje žmonės. Tai būdas ne tik kurti, bet kurti kitaip, atkreipti į save dėmesį. Piešėjai nori įrodyti savo vertę, savo egzistavimą.
Jono TAMULIO nuotr.
ŽINIOS: „Vedu dailės ir saviraiškos užsiėmimus, kuriuose, jeigu reikia, taikau dailės terapijos žinias. Būtent jos padeda atidžiau matyti vaiką, pastebėti tai, ko jam reikia, kad galėtų lengviau išsireikšti“, – sakė Elena Kasperavičienė.
LAVĖJIMAS: Ant tokio stalelio piešdami vaikai lavina ne tik vaizduotę, bet ir smulkiąją motoriką.
PRIEMONĖ: Įvairiomis spalvomis šviečiančiame stalelyje priberta manų kruopų, kad vaikai galėtų piešti be jokio pavojaus.
PIEŠINYS: Piešinys ant dvigubo stiklo: iš vienos pusės padengtas fonas, iš kitos – piešinys.