Buvęs Irkutsko jaunimas rinkosi Šiauliuose

Su­si­ta­ri­mo ne­su­lau­žė

Į su­si­ti­ki­mą at­vy­ko apie ke­tu­rios de­šim­tys bu­vu­sių trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių iš Šiau­lių, Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos, Tau­ra­gės, Pa­lan­gos, Gargž­dų.

Vi­si jie – bu­vę Ir­kuts­ko stu­den­tai, maž­daug prieš 60 me­tų su­si­bū­rę į vy­rų ir mo­te­rų cho­rą, an­samb­lį, šo­kių bū­re­lį. Apie jų veik­lą yra iš­leis­ta kny­gu­tė "Ma­ža Lie­tu­va Ir­kuts­ke". Lie­tu­vių me­no sa­vi­veik­la Ir­kuts­ke gy­va­vo 1955–1962 me­tais.

Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­lai­mi­no Šiau­lių ka­ted­ros kle­bo­nas Egi­di­jus Venc­kus, pa­kvie­tęs mal­dai už tė­vus, ku­riems trem­ty­je te­ko sun­kiau­sia naš­ta, ir vai­kus – da­bar­tį ir atei­tį.

"Su­si­tik­ti bu­vo pa­si­ža­dė­ta dar Ir­kuts­ke, kai pra­dė­jo­me iš­si­va­ži­nė­ti. Bu­vo­me da­vę žo­dį, jei­gu bent du bū­si­me, vis tiek su­si­ti­ki­nė­si­me. Lie­tu­vo­je tra­di­ci­ją tę­sia­me", – sa­ko šiau­lie­tė Ma­ri­ja Juo­za­pai­ty­tė, su­si­ti­ki­mo or­ga­ni­za­to­rė.

Kas­met ir­kuts­kie­čiai ren­ka­si vis ki­ta­me mies­te: per­nai bu­vo Kau­ne, už­per­nai – Vil­niu­je.

Me­di­ci­ną Ir­kuts­ke stu­di­ja­vu­si M. Juo­za­pai­ty­tė pri­klau­sė ir lie­tu­vių cho­rui, ir an­samb­liui, ir šo­kių bū­re­liui. Bai­gu­si Ir­kuts­ko vals­ty­bi­nį me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, dar­bo Lie­tu­vo­je ne­ga­vo. Grį­žo tik išė­ju­si į pen­si­ją, 1993 me­tais. Vėl su­si­ti­ko su bu­vu­siais sa­vi­veik­li­nin­kais ir su­si­ti­ki­mų ne­bep­ra­lei­džia.

Iš Kau­no at­vy­ku­si Lai­mu­tė Brie­die­nė pri­si­me­na, kai po vi­są Lie­tu­vą iš­si­bars­tę trem­ti­niai, pra­si­dė­jus Są­jū­džiui, vi­suo­ti­nai su­si­rin­ko Kau­ne.

Bu­vęs Ir­kuts­ko jau­ni­mas ne­pa­mir­šo pa­ža­do ir tra­di­ci­jos su­si­tik­ti. Šiau­liuo­se pir­mą kar­tą su­si­bū­rė 1989 me­tais. Su­si­ti­ki­mą or­ga­ni­za­vu­si L. Brie­die­nė pri­si­me­na: at­vy­ko 131 as­muo.

Kry­žių kal­ne prieš be­veik tris de­šimt­me­čius bu­vę ir­kuts­kie­čiai pa­sta­tė kry­žių su už­ra­šu "Dė­ko­ja­me, kad iš­li­ko­me. Ir­kuts­ko trem­ti­nių jau­ni­mas, 1991 05 18".

Šį rug­sė­jį Bro­nius Bar­tu­lis, Sta­nis­lo­vas Vai­te­kū­nas, Vac­lo­vas Pet­raus­kas, Alek­sas Žla­bys ir An­ta­nas Tar­ti­la kry­žių res­tau­ra­vo.

Jau­ni­mas su­si­bū­rė

"Lie­tu­vius, kur be­bū­tų, var­gas į krū­vą trau­kia. Kaip J. Mar­cin­ke­vi­čius sa­kė: pa­berk lie­tu­viui sau­ją že­mės ant ak­me­nų – gy­vens", – sa­ko L. Brie­die­nė.

Dvy­li­ka­me­tė Lai­mu­tė su ket­ve­rių bro­liu ir tė­vais bu­vo iš­vež­ti 1948 me­tų ge­gu­žės 22 die­ną iš Kau­no, iš Pa­ne­mu­nės, "iš pa­čios gra­žiau­sios že­mės".

Be aša­rų mo­te­ris ir da­bar ne­ga­li pa­pa­sa­ko­ti šei­mos is­to­ri­jos: du bro­liai jau sė­dė­jo ka­lė­ji­me, la­ge­ry­je, vie­nas ne­grį­žo.

Trem­ti­nių šei­ma bu­vo ap­gy­ven­din­ta Sa­ja­nų kal­nų pa­pė­dė­je, Usol­jė Si­birs­ko­je, dirb­ti Tal­ja­nų miš­ko kir­ti­mo pra­mo­nė­je.

Po Sta­li­no mir­ties į Ir­kuts­ką at­va­žia­vo daug lie­tu­vių jau­ni­mo, sie­kian­čio moks­lo. Tarp jų – ir Lai­mu­tė.

"1955 me­tais įsto­jau į Ir­kuts­ko me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą. Aka­de­mi­nis jau­ni­mas pra­dė­jo bur­tis. Aš gy­ve­nau pas po­nus At­ko­čai­čius pir­mą se­mest­rą. Bu­vu­sio­je ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je bu­vo pa­da­ry­ti bu­tai, ten gy­ve­no trem­ti­niai. Ant­ras aukš­tas bu­vo iš­klo­tas len­to­mis – nu­ta­rė­me ten rink­tis ir pa­dai­nuo­ti lie­tu­viš­kai. O vy­rų bal­sai ko­kie bu­vo! Aš pa­gal­vo­ju, Die­ve, kiek žu­vo nuo­sta­bių ta­len­tų! Bu­vo trem­ty­je ir ak­to­rė Liud­vi­ka Gu­žai­tė-Kal­po­kie­nė, ji su­bū­rė mer­gai­tes tau­ti­niams šo­kiams. Cho­ras bu­vo la­bai di­de­lis, per 100 žmo­nių."

Po tre­jų me­tų stu­di­jų Ir­kuts­ke L. Brie­die­nei var­gais ne­ga­lais pa­vy­ko gau­ti lei­di­mą stu­di­jas tęs­ti Kau­ne. Į Lie­tu­vą grį­žo 1958 me­tais, ly­giai po 10-me­čio trem­ties.

Šiau­lie­tis Sta­nis­lo­vas Vai­te­kū­nas mo­ky­tis į Ir­kuts­ką iš Olon­ki kai­mo, nuo Ir­kuts­ko nu­to­lu­sio per 100 ki­lo­met­rų, at­vy­ko 1958 me­tais. Vy­res­nis bro­lis sa­vi­veik­lo­je da­ly­va­vo nuo 1955 me­tų.

"Kai at­vy­kau, mū­sų jau­ni­mas jau pra­dė­jo iš­si­va­ži­nė­ti, ir cho­ras bu­vo ap­ny­kęs. Me­ta­lur­gi­jos ga­myk­los klu­be su­si­rink­da­vo­me, pa­dai­nuo­da­vo­me. Bu­vau jau­niau­sias, pa­ca­nas 18 me­tų", – juo­kia­si bu­vęs trem­ti­nys. Ir pa­si­džiau­gia, kad prie sta­lo sė­di to pa­ties kai­mo trem­ti­nės Ja­ni­na, Olia.

1960 me­tais S. Vai­te­kū­nui pa­vy­ko "per­si­ves­ti" į Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, į tre­čią sta­ty­bos in­ži­ne­ri­jos kur­są. Pri­si­me­na, jog tais me­tais vy­ko ir­kuts­kie­čių su­si­ti­ki­mas Kau­no Pa­ne­mu­nės ši­le – su­si­rin­ko daug grį­žu­sių­jų, kad net gal­vo­jo, jog areš­tuos.

Trem­ti­niu S. Vai­te­kū­nas ta­po bū­da­mas de­vy­ne­rių – 1949 me­tais. Iš Jo­niš­kio ra­jo­no, Slėps­nių kai­mo iš­trė­mė ma­mą su pen­kiais vai­kais – nuo 4 iki 12 me­tų am­žiaus. Tė­vas jau bu­vo paim­tas anks­čiau.

Slėps­nių kai­mas iš­ny­ko, bet S. Vai­te­kū­nas gim­ti­nė­je ant ak­mens už­ra­šė: "Čia Slėps­niai, III–XXI am­žiai". To­kią da­tą įam­ži­no, nes tė­vų že­mė­je yra sen­ka­piai.

Bu­vo­me da­vę žo­dį, jei­gu bent du bū­si­me, vis tiek su­si­ti­ki­nė­si­me. Lie­tu­vo­je tra­di­ci­ją tę­sia­me.