Naujausios
Užaugę prie dvaro
Į buvusio Laumakių dvaro (Šiaulių r.) kiemą buvo suvažiavę tie, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo čia, netoli Ventos, jų vaikai ir anūkai. Tie metai susitikime išsiliejo prisiminimais.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Suvažiavo prie buvusio dvaro
Buvusieji ir dabartiniai Laumakių kaimo gyventojai, pasimeldę Varputėnų bažnyčioje, automobiliais leidosi į širdžiai mielas gimtąsias vietas, kur prabėgo jų vaikystės, jaunystės dienos. To kelio – apie keturi kilometrai tarp laukų, kuriuose nepamatysi nė vienos sodybos.
Vienas iš automobilių stabtelėjo ten, kur tepūpso mėšlo krūva. Čia – Dukurniai. Viena iš važiavusiųjų automobiliu kitiems parodė, kur gyveno jos senelė. Čia kažkada stovėjo Stupurų troba.
Automobiliai suvažiavo prie buvusio Laumakių dvaro statinių. Atvykėliai apžiūrinėjo senus statinius, tiksliau – kas iš jų išliko iki šių dienų.
Nejučia dar kieme prasidėjo prisiminimų vakaras apie šį kraštą, žmones, kurie čia gyveno. Jaunimas galėjo jų pasiklausyti, nes jis jau gimęs, gyvenęs ne šiose vietose.
Suvažiavusieji dėkojo Teodorui Sutkui, pirmą kartą suorganizavusiam Laumakių gyventojų susitikimą. „Gal numirsime – ir liksime nesusitikę“, – savo sumanymą paaiškina T. Sutkus.
Už suorganizuotą susitikimą moterys jam uždėjo pačių nupintą vainiką.
Vainikai papuošė ir vyriausią amžiumi Laumakių gyventoją Stanislavą Kundrotienę, ir jauniausią – vienuolikos mėnesių Pijų Stankevičių.
Vyko mūšiai
83-ejų T. Sutkus, gimęs Laumakių dvaro kumetyne, dvarininko Smilgevičiaus, su kuriuo siejo giminystės ryšiai, jau nebepamena. Atmintyje liko tik daug vyresni jo vaikai, Jurgis ir Irena. Nežinia, kur juos nubloškė istorijos vėjai. Po Antrojo pasaulinio karo apie juos neteko nieko girdėti.
T. Sutkus dar mena didelius dvaro rūmus. Čia buvo visų Laumakių centras.
Iš rūmo yra likęs mūrinis namelis, kuriame ir dabar gyvenama.
Dabar Kuršėnuose gyvenantis Gediminas Stankevičius pasakoja, jog baigiantis karui į šį namą pataikė vokiečių zenitinis sviedinys ir jį apgriovė.
Rusai ir vokiečiai vieni nuo kitų buvo įsitvirtinę keturių kilometrų atstumu . Čia vyko dideli mūšiai. Stankevičiai tuo metu slėpėsi apkase.
Tiltą per Ventą buvo užminavę sprunkantys vokiečiai. G. Stankevičius matė, kaip jie atvažiavo, bandė sprogdinti, bet kažkas nepavyko. O rusai buvo jau čia pat.
Sviedinio išgriauta raudono pastato dalis jau po karo buvo užmūryta silikatinėmis plytomis.
Ir pokario metai turtingi skaudžiais prisiminimais.
Autoriaus nuotr.
SUSITIKIMAS: Prie buvusio Laumakių dvaro susirinko tie, kurie gyveno jame, vienkiemiuose netoliese bei jų vaikai ir anūkai.
TVARTAS: Atvykėliai apžiūrėjo Laumakių dvaro pastatų liekanas.
POKALBIS: Gediminas Stankevičius (kairėje) ir Teodoras Sutkus dalinosi prisiminimais.
ISTORIJA: Dvaro pastatą buvo apgriovęs minosvaidžio sviedinys.
PAGARBA: Seniausiai kaimo gyventojai Stanislavai Kundrotienei uždedamas vainikas.