Naujausios
Nepaveikti svetimų madų
Vanda ir Kostas Bubulai iš Petrališkės kartu jau nugyveno 60 metų. Santarvėje ir su šypsena, vienas kitam pikto žodžio stengdamiesi netarti. Ramybe dvelkia ir petrališkiečių sodyba su dūzgiančiomis bitelėmis, margažiedžiais gėlynais.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Laikas tiesiog praskriejo
Vanda ir Kostas Bubulai 1953 metais Kražių bažnyčioje prisiekė vienas kitam amžiną meilę, būti kartu ir džiaugsme, ir varge. Priesaiką tebetęsi iki šiol.
Dabar, kai gyvenimas draugėje jau suskaičiavo šešis dešimtmečius, stebisi taip greitai prabėgusiu, tiesiog praskriejusiu laiku.
Vanda Bubulienė savo vyrui negailėjo, jos teigimu, pelnytų pagyrų. Kaip nesidžiaugsi savo žmogumi, nesididžiuosi, jei prieš ją nėra net balso pakėlęs, nė pikto žodžio ištaręs. Petrališkietė negali suprasti, kaip atsiranda tokių vyrų, kurie savo gyvenimo drauges, žmonas sumano kumščiais „auklėti“.
Bubulai susilaukė dukros, kuri, jų džiaugsmui, šalia, Petrališkėje gyvena. Turi tris anūkes ir tiek pat proanūkių. Nėra užmiršti. Vienos anūkės vyras, dirbantis policininku Šiauliuose, tik ištaikęs laisvadienį, į Petrališkę skuba. Padeda nupjauti nemažus sodo žolynus, nudirbti kitus darbus.
Petrališkiečiai gyveno ir tebegyvena ramiai. Kol buvo jauni, dirbo paprastus, nors ir sunkius darbus. Kostas Bubulas iki pensijos triūsė su traktoriumi, Vanda Bubulienė ėjo į lauko darbus, melžė karves, valė kultūros namus Linkaučiuose.
„Mažiausioji anūkė, kuri prie Klaipėdos gyvena, bus į senelį atsigimusi – prie technikos, kraną valdo, kitos anūkės – pardavėjos. Proanūkei – jau septyniolika metų“, – pasakojo V. Bubulienė.
Bubulai nepeikia nė vieno savojo gyvenimo tarpsnio. Kaip buvo – taip buvo. Kai galėjo, ir karvių, ir kiaulių laikė, ir technikos turėjo. Dabar beturi penkias vištas ir triušių.
„Užtenka. Tik sveikata galėtų būti geresnė. Vyras gėlių pasodino, kad būtų gražiau, o aš niekuo nebeišgaliu padėti, net nuravėti, su lazda draugauju“, – sakė šeimininkė.
Per visus ilgus metus drauge Bubulams nė mintis apie galimą išsiskyrimą nebuvo kilusi. Mada draskyti jau sulipdytus gyvenimus, pasak petrališkiečių, iš svečių šalių atėjusi.
Tėvelis – savanoris, mokytoja – partizanė
Vandos ir Kosto Bubulų namuose ant sienų kabo senos nuotraukos. Vienoje – ponios Vandos tėvų, kitoje – pačių Bubulų vestuvės.
Juozas Žilėnas, V. Bubulienės tėvas, Lietuvos laikais buvo savanoris. Savanorystę patvirtinantis dokumentas ir nuotrauka laikoma Kražiuose, muziejuje.
„Tėvelis, pamenu, vis tvirtindavo norintis, kad prie jo kapo pagiedotų Lietuvos himną. Neišsipildė jo noras, mirė sovietmečiu, tik dūdos nupūtė amžinybėn“, – pasakojo V. Bubulienė.
Vandos Bubulienės vaikystė praėjo Linkaučiuose. Dideliame name tilpo ne tik jos tėvų šeima, bet ir visa mokykla, kurioje mokytojavo ir vėliau partizanauti išėjusi bei žuvusi mokytoja Elena Gendrolytė-Jurkūnienė.
„Labai gera ir graži, nuoširdi mokytoja mano atmintyje išlikusi. Man nesisekė matematika, tai įsivesdavo į kokį kambariuką ir kantriai bei ilgai mokydavo, kol suprasdavau. Buvo tikra mokytoja, verkdama paliko mokyklą, paskui vyrą partizaną į miškus išėjo. Kitaip, matyt, negalėjo“, – prisiminimais dalijosi petrališkietė.
Vandos Bubulienės tėviškėje Linkaučiuose likę tik medžiai ir šimtametis, dar derantis sodas. Žemę prieš keletą metų nupirko Šiaulių vyskupija, žadėjo vienuolyną statyti.
Ir bitelės – draugiškos
Ramus pokalbis, rodos, tęstųsi ir tęstųsi. Tarytum atmintyje vietos būtų – begalybė.
Išlydėdamas Kostas Bubulas dar aprodo biteles. Aviliukai sutupdyti visai šalia namo langų, žalumoje skendinčiame sode.
Šviesią, saulėtą dieną bitelės tiesiog saujomis skrenda medaus ir vėl grįžta. Bitelės – visai nepiktos. Šeimininkas ramiausiai apvaikšto kiekvieną jų šeimyną.
Šiemet į Bubulų sodą atskrido net trys spiečiai. Tušti aviliai tapo naujų šeimynų namais. Bubulai vis svarsto ir neranda atsakymo, kodėl spiečiai jų sodybą pamėgę? Gal vilioja didelis sodas, žalumos ir žiedų gausa, gal – ramybė? Kostas Bubulas, kaimynų paklaustas, kodėl taip yra, juokauja, jog medumi obelų kamienus aptepa.
Šią vasarą, pasak petrališkiečių, kol kas bitės nedaug medaus prinešusios, nors orai neprasti, lietūs netrukdo. Ir liepos žiedais jau apsipylusios, net dūzgia.
Į kiekvieną avilį rudenį Kostas Bubulas deda po 10 kilogramų cukraus sirupo, kad bitelės turėtų kuo maitintis per žiemą. Gerais metais bitelės atsilygina penkis kartus didesniu medaus kiekiu.
Bet šeimininkai sakė, jog jiems ne medus svarbiausias. Taip pripratę prie bitelių draugystės, kad be jų savo namų ir gyvenimo nebeįsivaizduoja.
Autorės nuotr.
KARTU: Su šypsena, santarvėje Vanda ir Kostas Bubulai jau išgyveno kartu šešis dešimtmečius.
Asmeninio albumo nuotr.
VESTUVĖS: Vanda ir Kostas Bubulai susituokė 1953-iaisiais. Ant sienos iki šiol kabo padidinta jaunųjų nuotrauka.
MOKYTOJA: Vandos Bubulienės tėvų namuose Linkaučiuose veikė mokykla, kurioje V. Bubulienė baigė keturis skyrius. Viena iš mokytojų buvo vėliau partizanauti išėjusi ir žuvusi Elena Gendrolytė. (V. Bubulienė – pirma iš dešinės).
BITYNAS: Visą gyvenimą Kostas Bubulas draugauja su bitėmis. Šalia namų ramiai gyvena ir dirba septynios bičių šeimynos.