Naujausios
Po diagnozės atrado jėgų gyventi
Šiaulietė Evelina prieš šešerius metus vos spėjo suktis užsiėmimų rate: ruošėsi abitūros egzaminams, prieš studijas metus ketino padirbėti, lankė šokių, sporto klubus, planavo kelionę po Europą, buvo draugų rato „siela“.
Tada sau kūrė gyvenimą, dabar, pati sako, jos gyvenimą reguliuoja dvi nuolatinės palydovės – išsėtinė sklerozė ir depresija.
natalija@skrastas.lt
Ieškojimai ir atradimai
Šviesiais rūbais apsirengusi Evelina ateina rankoje laikydama skėtį, prisipažįsta, kad ši priemonė jai reikalinga ne apsisaugoti nuo lietaus – jei reikia – pasiremia, jaučiasi tvirčiau.
„Net nežinau, ar suprasite, nes supranta tik sergantys ta pačia liga. Galiu pasakyti, kad gyventi kartais būna labai sunku“, – prisipažįsta prisėdusi ant suolelio parke.
Nusišypso, jog prieš kelias savaites per gimtadienį sau ir artimiesiems pažadėjo būti stipresnė nei iki šiol, matyti pasaulį, o ne tik save, duoti kitiems, ne tik imti, patikina, kad tai yra jos malda.
„Kai susergi rimta liga, ilgai užtrunka, kol pripranti prie tos būsenos, minčių, pasikeitusių galimybių. Naujos savęs. Ir tai tik vidinė būsena, o kur dar fizinis skausmas, vaistų poveikis, neklusnus, ligos žalojamas, kūnas“, – pasakoja mergina.
Sirgdama jau ne vienerius metus, rinkdama informaciją internete, bendraudama su ta pačia liga sergančiais ji apie išsėtinę sklerozę žino daug ką, tačiau guodžiančios žinios, kad išrasta metodika ar vaistai ligai ne tik pažaboti, bet ir ją sunaikinti, dar nėra.
Siekė būti geriausia
„Ar greit supratau, kad sergu? Aišku, kad ne. Kas galvoja apie ligą dvyliktoje klasėje, kai neturi nė dienos poilsiui, kai be sustojimo viską kemši į galvą, kai pašėlti su draugais svarbiau, negu išsimiegoti, kai tėvų prašymas daugiau ilsėtis palydimas papūstomis lūpomis – „ką jie supranta“.
Evelina dabar supranta, kad ligos simptomų buvo gerokai anksčiau, tik nekreipė dėmesio.
Staigus galvos svaigimas, spengimas ausyse, nutirpusi ranka ar koja, raibimas arba akių užtemimas dažnai kartodavosi.
Prisimena, kad būdama dvyliktokė sau užsibrėžė tikslą – ne tik kuo geriau pasiruošti egzaminams, bet ir treniruotis sporto salėje.
Pati sau kartojo taisyklę, kad iš savęs išspaus viską, ką galima, bet bus pati geriausia.
Evelina stengėsi: po pamokų bėgo pas kelis korepetitorius, po jų į sporto salę, vakare į šokių pamokas, o visai vėlai, dažniausiai prieš vidurnaktį, ant rašomojo stalo įsižiebdavo stalinė lempa. Kibdavo į namų darbus.
Nusijuokia, kad visa tai vykdavo įsijungus kompiuterį, bendraujant su draugais bei grojant muzikai.
Mamos raginimus daugiau skirti laiko miegui, mergina atremdavo fraze: „Mam, tai dvylikta klasė.“
Prikaustyta ir bejėgė
Evelina suplanavo ir ateitį: puikiais pažymiais išlaikyti egzaminus, metus padirbėti, pakeliauti, atsipalaiduoti, o po metų stoti mokytis choreografijos.
Šokiui ji buvo neabejinga nuo pradinių klasių, kai mama nuvedė į šokių būrelį.
„Jau ruošėmės šimtadieniui, jau nebe tiek daug iki egzaminų, iki laisvės ir kitokio gyvenimo. O vis labiau nebeturėjau jėgų. Jaučiausi kaip senas maišas, kuris tuoj suplyš per visas siūles. Negalėdavau rytais pakilti iš lovos, kartais gulėdavau ir verkdavau – nepajudinu nei rankų, nei kojų“, – prisimena savo būseną.
Kartais jausdavosi, lyg eitų vatinėmis kojomis, sutrikdavo koordinacija.
Tėvams apie negalavimus nieko nepasakojo, nes abu dirbo sunkiai ir ilgai. Mamai užsiminė, kad dažnai jaučia jėgų stygių, kitą dieną prie pusryčių rado ir vitaminų tabletę.
„ Buvau išvargusi, silpna, kartais stipriai suprastėdavo rega. Negalėjau visko mesti ir sirgti, buvo balandis, egzaminai čia pat. Stengiausi, skubėjau, lėkiau iš visų jėgų, lyg apsėsta“, – pasakojo Evelina.
Pyktis ir ašaros
Evelina nusišypso, jog tada sparnus teikė ne tik artėjančių permainų metas, bet ir pirmoji meilė. Jis mokėsi toje pačioje mokykloje. Jaunuoliai abu ruošėsi abitūros egzaminams.
„Sunku buvo susikaupti egzaminų metu. Lyg ir pasiruošusi, mokiausi, tačiau kažkas užsikirto. Nueinu į egzaminą ir lyg galvoje kažkas viską ištrynė. Vienas egzaminas pusėtinai, kitas – vos vos. Pati nežinau, kas su manimi darėsi“.
Egzaminų rezultatai nebuvo puikūs, tai slėgė. Pajutusi nusivylimą savimi, ėmė gailėtis tiek laiko skyrusi mokslams. Pyko ant savęs, negalėjo suprasti, kodėl nepavyko. Užsidarė namuose.
Po pokalbio su draugu, kuris jai pasakė, kad draugauti nebenori, nes išvažiuoja dirbti ir gyventi į Ispaniją, pajuto, kad gavo iš gyvenimo tokį kirtį, po kurio keltis ir eiti į priekį nebenori.
„Verkiau kokį mėnesį nesustodama. Iš lovos nelipau lygiai tiek pat. Man buvo labai blogai. Iš pradžių smaugė vidinis skausmas, o paskui atėjo visiška apatija. Tada ir pajutau, kad manyje yra kažkas daugiau nei bloga nuotaika“, – ligos paaštrėjimą prisimena Evelina.
Liga pasirodė
Vieną rytą atsibudusi nebematė dešiniąją akimi, nutirpusi buvo visa dešinė pusė, negalėjo pajudinti kojos ir rankos. Ištiko panikos priepuolis.
„Galvojau, mirštu. Siaubingas jausmas. Viduje chaosas, kūnas neklauso. Nebematau normaliai. Viskas blogai.
Tada mama parėjo pietų, nors nebuvo planavusi. Sakė, kad nuojauta traukė namo.
Magnetinio rezonanso tyrimas, konsultacijos su įvairiais specialistais, neurologais, ne viena diena praleista ligoninės palatoje atskleidė paslapties širmą – išsėtinė sklerozė.
Visam gyvenimui
Parvažiavusi iš ligoninės namo, apsikabinusi pagalvę sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką, nes gydytojo ištarti žodžiai, kad ši liga neišgydoma, o medikamentai bus būtini visą likusį gyvenimą, pribloškė.
„Man pasakė, kad tai jaunų žmonių liga. Negalėjau suprasti, kodėl man visa tai? Kaip gyventi toliau? Ar mirštu? Niekur nebeėjau, telefonu neatsiliepinėjau, o tik naikinau save. Taip atsirado mano gyvenime dar ir depresija. Jaučiausi jau nugyvenusi savo gyvenimą“, – neslepia mergina.
Evelina prie ligos pratinosi lėtai, nenorom, tik mamos pastangomis leidosi paskirtus vaistus, apsilankė pas psichiatrą, kuris padėjo sudėlioti mintis. Internete ilgai nedrįso paieškos laukelyje užrašyti ligos pavadinimo.
„Vengiau informacijos. Gal taip buvo patogiau man: būti auka, būti mirštančia gulbe, gulėti, niekuo nesidomėti ir demonstratyviai mirti.
Tik kai mama pasakė, kad gulasi į ligoninę, nes medikams įtarimų sukėlė krūtyje rastas mazgelis, – atsibudau, išėjau iš transo būsenos“, – pasakoja Evelina.
Į gyvenimą
Evelina prisivertė padėti mamai, išeiti iš namų, pradėti rūpintis kitais, patikina, kad po tiek laiko „tuščio“ gyvenimo tai daryti buvo sunku.
„Atsibudo mano valia. Susiėmiau, o tai buvo svarbiausia. Pradėjau, kiek leidžia mano jėgos, sportuoti, atradau tapymą, su mama lankomės meno būrelyje. Imu suprasti, kaip įdomu gyventi, kaip gražu gamtoje, kokia palaima gulėti pievoje ir girdėti čirpiant žiogus“, – šypsosi Evelina.
Nuovargis yra pagrindinis trukdys, tačiau jau išmoko taupyti jėgas, apgalvoti savo veiksmus, nuotaikos svyravimus įveikia savitaiga, užsiėmimais bei meditacija.
„Žinau, kad visą gyvenimą teks gydytis, bet sau galima padėti ne tik vaistais, bet ir subalansuota mityba, tinkamu fiziniu krūviu, įdomia bei gerai nuteikiančia veikla. Supratau – gyventi noriu ir galiu“, – šypsojosi Evelina.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
STIMULAS: Susirgusi išsėtine skleroze Evelina pajuto, jog laikas jos gyvenime sustojo, tačiau sukaupusi valią atrado savyje stimulą vėl gyventi, bendrauti, o didžiausias atsipalaidavimas, kai pajunta ligos siunčiamą nuovargį – tapymas.