Naujausios
Auksinis šnekorių ir saviveiklininkų jubiliejus
Onutė ir Donatas Norkai iš Stungių kaimo (Joniškio rajonas), prieš trejus metus tapę "Gimtosios žemės" Jorio apdovanojimų nominacijos „Kaimo šnekoriai“ nugalėtojais, sulaukė auksinio bendro gyvenimo jubiliejaus. Abu jie gali pasakoti dešimtis istorijų, o jei jos nusibosta – Donatas čiumpa saksofoną arba abu uždainuoja.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Pasakoriaus sapnas
„Sapnavau vaizdinį: numiręs ateinu prie dangaus vartų, pabeldžiu ir įeinu. Bet čia istorija nesibaigia, sapnuoju toliau: po kokių dviejų mėnesių pas šventą Petrą atžingsniuoja mano žmona. Ji klausia, kur galėtų rasti tokį Norkų,“ – linksmą pasakojimą pradeda šalies pasakorius Donatas Norkus.
Šventas Petras atverčia užrašų knygą: ne, tarp šventųjų ieškomojo nėra. Peržiūri kitą sąrašą – nusikaltėlių gretose jo irgi nematyti. Klausia: „Kas jis tamstai būtų?“ – Žmona sako: „Jis mano vyras.“– „Kiek metų kartų gyvenote?“– teiraujasi šventasis. – „50!“ – šūkteli moteriškė. – „Aaa, taip ilgai... Tada eikite į kankinių skyrių.“
Stungių kaimo gyventojas 76-erių metų Donatas Norkus tokių istorijų gali suregzti ne vieną: kažkur išgirstą, perkurtą, savo sugalvotą.
Kolektyvas surengė staigmeną
Su žmona Ona liepos 27-ąją Donatas šventė bendro gyvenimo auksinę 50 metų sukaktį.
Šia proga jiems netikėtą siurprizą surengė neįgaliųjų klubo „Vyšnelė“ kolektyvas, pakvietęs į repeticiją, o iš tiesų – surengęs šios šeimos sveikinimo ceremoniją. Nupirko dovaną, ant sienos virš stalo iš gėlių išraitė skaičių „50“, Onai, mininčiai ir varduves, nupynė vainiką.
„Nesitikėjau. Važiavau tarsi į įprastą repeticiją. Ir nuo ryto iki pietų išvirkščia palaidinuke vaikščiojau. O juk tai nuo senų laikų žinomas ženklas – teks švęsti,“ – šypsojosi slapta ašarą nubraukdama Ona Norkienė.
Pirmą palydėjimą atsimena visą gyvenimą
Šaunioji pora Ona ir Donatas kadaise susipažino kaimo šokiuose.
Onutė su vyresniąja seserimi ir mama gyveno Žeimiuose, o būsimasis vyras – Gražaičiuose. Jų keliai susibėgo Maželiuose.
Dabar 69-erių Ona pasakoja, kad vyras ją sužavėjęs energija, sugebėjimu šokti, dainuoti, groti. Tai buvęs didelis turtas, o materialūs dalykai nerūpėjo.
Po pirmo susitikimo Donatas panelę turėjo lydėti namo per Žeimių mišką. Ona žengia pirmoji, vienur peršoka šaką, kitur – pralenda. O tamsi naktis, nors į akį durk.
„Visą gyvenimą tą palydą atsiminsiu. Kuo toliau į mišką, tuo painesnis kelias. Kol į palaukę išėjome, visai susipainiojau, širdis tik dunksi. Gerai, kad ji supratinga, sako, dabar aš tave palydėsiu. Taip ir kulniavome kokius aštuonis kilometrus,“ – kuriozišką draugystės pradžią mena Donatas Norkus.
Į „šliūbą“ važiavo motociklu
Jauna pora susituokė po metų draugystės. Onutei buvo 19 metų, Donatui – 26-eri. „Aš jau buvau įmitęs bernas,“ – sako vyras.
Vestuvės, anot Onos, buvo didelės ir triukšmingos.
Jaunoji susiruošė skrynią kraičio, kurio tris lovatieses iki šiol išsaugojo.
„Ir dabar dar austi sugebėčiau, jeigu tik kas nytis uždėtų,“ – sako ji.
Jaunamartė kraičio turėjo ir pas meistrą užsakytą spintą, lovą.
Onutės mama, kuri po vyro žūties viena augino vaikus, vestuvėms pagamino naminio alaus, papjovė veršį, kiaulę. Palydoje buvo 11 pamergų ir pabrolių pulkas. Viena anuomet 15-metė kaimynė tik po daugelio metų prisipažino labai norėjusi į Onutės vestuves, mama net suknelę pasiuvusi, bet nebeliko jai poros. Tais laikais į tokias jaunas dar niekas nesižvalgė.
„Anyta vėliau šnekėjo: Donatui tai pasisekė, pačią turtingiausią žmoną gavo,“ – juokiasi Onutė.
O Donatas priduria: augo penki vaikai, jo tėvų šeima nebuvo pasiturinti. Po karo nepriteklių prispausta negalėjo namo pabaigti statyti, tad gyveno klėtyje ir tikrai nieko neturėjo.
Į metrikacijos skyrių Joniškyje jaunieji važiavo sunkvežimiu atvirame „kuzave“ (kėbule – aut. past.).
O „šliūbą“ (bažnytinį santuokos sakramentą – aut. past.) priėmė Skaistgirio bažnyčioje. Į šią ceremoniją jaunoji pora vyko motociklu „Emka“, kurį Donatas pasiskolino iš brolio Sigito.
Šeima susilaukė keturių vaikų, dabar jau turi šešis anūkus.
Liežuvis – ne botagas
Koks receptas, norint taip gražiai ir ilgai kartu išgyventi? Ar pora visai nesipyksta?
„Liežuvis – ne botagas, „šiknos“ neprakirsi. Pasibaram, ir gerai,“ – sodriai atšauna Ona. O Donatas atitaria: „Reikia daug groti ir dainuoti, nepajusi, kaip amžius praeis.“
Donatas Norkus muzikanto ir pasakoriaus karjerą pradėjo nuo 15–16 metų. Kartu su broliu, kitais stungiškiais Jonu Navicku, Antanu Dakaniu, Kapšais susibūrė į kapelą.
Donatas grojo akordeonu, armonika, bandė tromboną, bet labiausiai patiko saksofonas. Ir dar jam sekėsi groti tošimi, tik užkišo už lūpos ir išsyk melodijas vinguriuoti pradėjo.
Pasakorius buvo nepralenkiamas
Kapela muzikuodavo sambūriuose, šeimų šventėse ne tik Stungių kaime ir apylinkėse, bet kviesdavo juos ir į Papilę, Šiaulius. Muzikantai smagias melodijas paįvairindavo savo „folkloru“, kažkur išgirstais, patobulintais pasakojimais. Donatas šioje srityje buvo geriausias.
„Pastebėjau, kai pradedu pasakoti, ypač pabrėždamas, kad man tie nesusipratimai atsitiko, aš tuose įvykiuose dalyvavau, žmonės suklūsta, nurimsta, ausis ištempia. Galiu jiems anekdotų pažerti, bet labiau patinka nebūtas ir būtas istorijas porinti, jas surišti į vieną mazgą, tegul paskui narplioja – buvo ar nebuvo, teisybė ar pasaka,“ – šypsosi 2010-ųjų šalies „Kaimo šnekorius“.
Stungiškis groja ir dainuoja Skaistgirio kultūros namų kolektyve, taip pat su žmona Onute keliauja į Žagarės neįgaliųjų klubo „Vyšnelė“ vokalinio kolektyvo repeticijas.
Žmona dirbo kultūros namuose
Onutė sako, kad vyrą per gyvenimą mažai matė, nes jam saviveikla labai rūpėjo. „Aš dirbdama kultūros namuose nuo scenos žmonėms pasakojau: pjaunu žolę, o vyras kambaryje groja. Ateina kaimynas ir klausia: „Ar tau ne gėda, žmona lauke pluša, o ką tu darai? – Vyras atsako: „Ar aš kaltas, kad ji groti nemoka?“ – anekdotine virtusia istorija įsiterpia Onutė Norkienė.
Kultūros namuose ji dirbo penkerius metus. Ji vesdavo vietos tarybinio ūkio suėjimus, ganiavos, pabaigtuvių ir kitas šventes. Donatas grodavo. Vienu metu vyras nutarė dar ir filmuoti. Iš pažįstamo pasiskolino kamerą, pabandė įamžinti įvykius. Žmonėms patiko. Ūkio valdžia Donatui nupirko kamerą, juostų. Per daugelį metų susikaupė nemenkas praeities gyvenimo vaizdų fondas.
Stungiškė kultūros namuose turėjo kapelą, vadovavo pagyvenusių žmonių šokių kolektyvui, dramos būreliui.
„Buvau griežta ir reikli vadovė. Visų moteryčių rūbai blizgėte blizgėjo, skarytės iškrakmolytos, visos su šypsenomis, gražiai žingsneliais lygiuojančios,“ – prisimena buvusi kultūros darbuotoja.
Ona Norkienė konferansje sugebėjimus ir dabar pademonstruoja vesdama „Vyšnelės“ renginius. Moteris scenoje jaučiasi laisvai, niekada nepasimeta, visada su žiūrovais pašmaikštauja, „nuimdama“ pirmą įtampą.
Autorės nuotr.
STAIGMENA: Onutei ir Donatui Norkams „Vyšnelės“ klubo pasveikinimas su bendro gyvenim o jubiliejumi ir varduvėmis buvo netikėtas, jei vyko lyg ir įprastą kolektyvo repeticiją.
AUKURAS: Onos ir Donato Norkų rankose – „Vyšnelės“ ansamblio dovanota žvakė – aukuras.
PASIRODYMAS: Be Onutės su Donatu (pirmame plane) neapsieina neįgaliųjų klubo „Vyšnelė“ kolektyvo pasirodymai.
Jono JUREVIČIAUS nuotr.
SAKSOFONAS: Donatas Norkus nuo jaunystės įvaldė saksofoną.