Naujausios
Simono Daukanto keliu nueita 368 kilometrai
Prieš 199 metus būsimas rašytojas, istorikas Simonas Daukantas iš savo gimtinės Skuodo rajone į Vilnių ėjo pėsčiomis – kad galėtų mokytis universitete. Praėjusį mėnesį žygį pakartojo Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai ir mokytojai, prie jų prisijungę bendraminčiai iš visos Lietuvos.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Norėjo įsimintino gimtadienio
Žygio Papilė – Vilnius organizatorė Simono Daukanto gimnazijos pagrindinio ir neformaliojo ugdymo skyriaus vedėja Kristina Dorofėjienė sakė, kad S. Daukanto žygį pakartojo neatsitiktinai.
„Mūsų mokykla kasmet pamini Papilėje palaidoto S. Daukanto gyvenimo sukaktis, o artėjantis 220-asis gimtadienis yra išskirtinis, todėl ir išskirtinai norime jį paminėti“, – sakė pedagogė.
Pasiruošimas užtruko metus. Pedagogė nesiryžo sudarinėti maršruto, surado tokios patirties turinčią Kristiną Šatikienę iš Kauno. O ji organizatorei surengė egzaminą – pakvietė į žygį pėsčiomis įsitikinti, ar pati vadovė fiziškai pajėgs pėsčiomis daugiau kaip pusę mėnesio kasdien eiti 20 – 30 kilometrų.
Kelyje buvo laukiami
Daugiausia maršruto išsirinkta vieškeliais ar miško keliais. Miestai liko nuošalyje. Eita per gyvenvietes, kaimelius.
Nakvodavo dažniausiai mokyklose ir kaimo bendruomenių namuose. Teko permiegoti ir šarvojimo patalpose. Nakvojo ir palapinėse – kai nepatiko betoninės grindys kaimo bendruomenės namuose, snustelėjo, o tamsoje pakilo ir išėjo miegoti burokų lauke.
Vienur laukdavo net su vakariene. Kitur būdavo ir lovos paklotos. Žygeiviai pajuto: kuo mažesnis kaimas, tuo jaukiau. Vietiniai žmonės noriai užsukdavo pasišnekučiuoti.
Vaitekūnų kaimo bendruomenės pirmininkas išvedžiojo po visą kaimą, net vedė į gyventojų trobas parodyti, kaip jose tvarkomasi. Aplankyta 103 metų šeimininkė dainavo lietuvių liaudies dainas.
Įsiminė ilgaamžės dvynės dainininkės.
Marškinėliai su sentencijomis
Žygeiviai kelionėje buvo pastebimi vienodais žalsvais marškinėliais su užrašu „Kultūros kelias Simonui Daukantui“.
Būryje vienintelis keliautojas – tos dienos žygio vadovas vilkėjo ryškesnės spalvos marškinėlius ir su sentencija iš S. Daukanto raštų.
Kasdien vadovas būdavo vis kitas ir kiekvienas gaudavo vis kitus marškinėlius su kita sentencija.
„Įdomiausia, kad ta sentencija atitikdavo ar žmogaus charakterį, ar dienos nuotaiką – lyg būtų specialiai surežisuota“, – sakė K. Dorofėjienė.
Vadove buvo išrinkta ir moteris, kuri pati neturėjo sveikatos eiti, bet lydėjo žygeivius – automobiliu vežiojo maistą keliautojams. Jie mašiną iš pradžių vadino autoparduotuve, o paskui žemaitiškai – abrakine. Nes joje visada buvo galima gauti duonos riekę, žemaitiškai vadinamą abraku. Kai moteris išskleidė pagal reikiamą dydį surastus marškinėlius, pamatė užrašą „Abraks kelionėje nesunkus“.
Paskutinę žygio dieną vadovės pareigos buvo paskirtos pačiai organizatorei. Marškinėliai buvo likę vieninteliai. O sentancija ant jų lyg specialiai parinkta: „Ką jauns išmoksi, tą sens tebrasi“.
„Supratome, ką patyrėme žygyje, tas išliks visam gyvenimui“, – sakė ne vienas keliautojas.
Atsitiktinis susitikimas
Papilėniškiai tapo trečiąja grupe, per pastarąjį penkiasdešimtmetį alkartojusia Simono Daukanto kelią.
Pirmieji ėjo 1975 metais, tik savaitgaliais. Tie žygeiviai pakeliui lankė tautos kultūros paminklus, memorialines vietas, bažnyčias, ant piliakalnių giedojo „Lietuva brangi“.
Dabar ano meto žygeiviai sako, kad tie įvykiai svarba nenusileidžia Baltijos keliui, o istorikai įžvelgia, kad žygis buvo XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Europoje analogo neturintis judėjimas.
Žygeivius kelyje užkalbino du pirmojo žygio dalyviai ant Bakainių piliakalnio. Žilagalviai sakė, nebūtų atkreipę dėmesio į jaunimą, jei nebūtų pamatę ant marškinėlių užrašytos S. Daukanto pavardės.
Akimirksniu atsirado artimas ryšys. Jie gėrėjosi dabartinio laikmečio pasiryžėliais atkartoti S. Daukanto kelią. Susitarta dėl susitikimų ateityje. Pažadėjo atsiųsti žygeivės grafikės bibliografine retenybe tapusios knygelės kopiją, kurioje yra 1975-ųjų žygio metu aplankytų vietovių piešiniai.
Dar kartą pirmojo žygio dvasia suplazdėjo paskutinę papilėniškių kelionės dieną, kai Vilniaus universitete sutikti atėjęs dar vienas pirmojo žygio dalyvis įteikė gairelę. Tą vienintelę, kuri buvo nešama per Lietuvą, dar nešiota alpinistų žygiuose kaip lietuviškumo dvasia. Žygeiviai apsisprendė, jog ši relikvija tiks Papilės Simono Daukanto muziejui.
Lydėjo vėliava
Dar viena istorinių žygių relikvija dabartinius keliautojus lydėjo iš Papilės. Menanti antrąkart S. Daukanto kelią nuo 1986-ųjų per trejus metus nuėjusius patriotus. Kai jie 1988 metais į Papilės Simono Daukanto muziejų atvyko paminėti pabaigtuvių, kiemelyje suplevėsavo tautinė vėliava – pirmą kartą dabartiniame Akmenės rajone.
Būtent tą vėliavą sauganti Papilės kraštotyrininkė Danutė Veisienė įteikė žemiečiams neštis ir sakė: „Tai – garbinga relikvija, bet taps dar didesnė, kai nunešite Simono Daukanto keliu ir sugrąžinsite į muziejų“.
Su vėliava ant pečių žygio koordinatorė K. Dorofėjienė ėjo pirmąją dieną per Papilę ir rajoną, paskui per Kėdainius ir paskutinę – per Vilniaus centrą. Dar kartais išskleisdavo užkopus ant piliakalnio, susitikimuose su žmonėmis, jiems papasakodavo apie relikviją.
„O daugiau nesinorėjo piktnaudžiauti valstybingumo simboliu, – sakė K. Dorofėjienė. – Svarbiausia, kad relikvija nunešta kultūros keliu“.
Ir bažnyčioje papasakojo apie S. Daukantą
Įsimintina diena lietuvių ir lenkų gyvenamoje Maišiagaloje. Kai trys žygio dalyvės užsuko per Šv. Mišias pasimelsti į bažnyčią vienodais marškinėliais, jos sudomino kunigą. Per mišias paprašė prisistatyti visiems.
„Atsistojau ir pradėjau: jūs tikriausiai žinote, kad yra Daukantas, ką jis reiškia lietuvių tautai, – pasakoja K. Dorofėjienė. – Kalbėįjau ilgai ir išsamiai. Kol galiausiai netaisyklingai lietuviškai kalbantis lenkas kunigas leido suprasti, kad reikia baigti: „Mes sulaukiame čia piligrimų, bet tokių – dar nebuvo“.
Po išgirstos kalbos apie S. Daukantą bažnyčioje buvę lietuviai ėmė ploti.
„Kalbėdama mačiau jų besidžiaugiančias akis, o tai mane dar labiau skatino plėtoti mintis ir apie meilę Lietuvai, mūsų tautos reikalus“, – mena K. Dorofėjienė.
Iš bažnyčios sugrįžusios moterys sužinojo, kad kalbą apie Simoną Daukantą girdėjo per miestelio garsiakalbius – čia sena tradicija taip transliuoti šventadienių pamaldas.
Tai girdėdama lietuvė, kuri priėmė keliautojus, vis griebėsi už galvos: „Nu kas dabar bus“.
„Kai pabuvusi Maišiagaloje patyriau įtampą dėl tautinių nesutarimų, – abejoju, ar beturėčiau drąsos kad ir apie Simoną Daukantą kalbėti lenkų krašto bažnyčioje ir dar per garsiakalbius“, – sakė K. Dorofėjienė.
Palydėjo varpais
Tą patį vakarą lietuvių bendruomenės atstovai nuvedė žygeivius į miestelio kavinę pavakarieniauti. Iškilmingai rikiuote palydėjo vietos jaunųjų šaulių būrys, vilkintis uniformomis, ir liko laukti lauke.
Tuo metu tarp kavinėje buvusių lenkų kilo sumišimas. Jie suglumo, matydami daug žmonių su lietuviškais užrašais ant vienodų marškinėlių.
Moterys baiminosi eiti į lauką, kol keli vyrai išsiaiškino, kad jaunimas su šaulių uniformomis neturi ginklų.
Ir vis dėlto kitą rytą iš Maišiagalos išeinantys papilėniškiai palydėti bažnyčios varpais. Neabejojama, kad taip pagerbti nurodė klebonas.
Ėjimas nebuvo prasmė
Nuo birželio 15-osios iki liepos 2–osios nužingsniuoti 368 kilometrai.
„Bet tas ėjimas nebuvo prasmė, – pabrėžė K. Dorofėjienė. – Vertybe tapo galimybė kalbėtis iš širdies. Apie viską. Taip susidraugavome, kad po žygio vis susisiekiame internetu. Ir tie, kurie vos dieną kitą buvo prisijungę prie mūsų būrio, laukia rudens, kad atvažiuotų į Papilėje įvyksiančią konferenciją paminėti Simoną Daukantą“.
Įsiminė staigmena Sirutiškio bendruomenės centre. Čia užsukusi šeima iš didmiesčio sutiko išleisti dešimtokę dukrą – ji sužinojo, kad einama Daukanto keliu ir pasakė tėvams irgi norinti. Mergaitė užtruko apie dešimt dienų.
Organizuotai prie papilėniškių trumpam po kelioliką žmonių buvo prisijungę iš Kauno, Kretingos, Šiaulių, Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų, besivadinančių Simono Daukanto vardu. Kretingiškiams taip patiko, kad jie antrą kartą apsisprendė prisijungti prie žygeivių Vilniuje.
Autoriaus nuotr.
PALYDOS: Keliautojus į Vilnių iš Papilės palydėjo vietiniai gyventojai.
VĖLIAVA: Papilėje įteiktą vėliavą Simono Daukanto kultūros keliu žygeiviai nunešė iki Vilniaus, pakeliui išskleisdami ant piliakalnių, susitikimuose su žmonėmis.
ORGANIZACIJA: Žygio „Kultūros kelias Simonui Daukantui“ organizatorė Kristina Dorofėjienė (viduryje) džiaugėsi: „Mums pasitaikė tik vienas kitas smulkus nesusipratimas, bet nepatyrėme nelaimių, nesusipykome“.
VYRIAUSIAS: Vyriausias žygio dalyvis 74 metų Steponas Adomavičius (viduryje) iš Papilės į Vilnių nuėjo visus 368 kilometrus.