Naujausios
SIBIRO REPORTAŽAI (5)
Praeitis sustingo dabartyje
Kasjanovkos vienaaukščiame tremtinių barake tebegyvena žmonės. Baimė, nepasitikėjimas, atrodo, tvyro ore.
Uzkij Lug kaimas skaičiuoja 300 metų istoriją. Nuo kapinių kalnelio po apylinkes dairosi lietuvių tremtinių kryžiai. „Lietuvis“, „lietuvė“, – prie pavardžių, datų ir vietovardžių nurodyta kryžiuose.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kaimo rykštė
Čeremchovo maršrutinio mikroautobuso vairuotojas sutinka „nusiimti nuo grafiko“ ir pavežti mūsų maršrutu.
Kratantis per skaudžias asfalto duobes, nuleidžia padangą. Sustojame. Atsiveria neaprėpiami javų laukai. Kur žvelgsi, auksinis sunkių varpų kilimas. Ant išmauroto pilko vieškelio dar guli neprabudęs rūkas.
Pakelėje žaidžia mergaitė ir ją prižiūrinti ligoto veido moteris. Kartu važiuojanti ponia Valentina prasitaria, kad baisi kaimo rykštė – alkoholizmas, kurio pasekmė – psichikos ligos.
Barako gyvenimas
Sustojome prie ilgo vienaaukščio barako. Jis – dar iš tų laikų, kai kaime vargo tremtiniai lietuviai. Šiandien jame tebegyvena žmonės. Šalia barako driekiasi medinio šaligatvio lentos, ganosi kumeliukas, vėjyje plevėsuoja skalbiniai.
Pamačiusios mus pagyvenusios moterys pradeda skųstis buitimi.
„Filmuokit! Pažiūrėkit, kaip mes gyvename, niekas čia nieko netvarko“, – barasi rusės, manydamos, kad atvažiavo žurnalistų grupė.
Išgirdusios, kad atvykėliai – keliautojai iš Lietuvos, pakeičia nuomonę: „Nefotografuokit! Sugrįšit, apvogsit“.
Įtampą nuramina vidutinio amžiaus rusė. „Geri žmonės buvo lietuviai“, – sako.
Leidžia pažiūrėti, kaip gyvena barake. Kambariai kuklūs, skurdoki, bet tvarkingi. Ant sienos kabo kilimėliai, ant grindų patiesti takeliai. Krosnis šviežiai nudažyta melsva spalva.
„Kiek pati pasitvarkau ir viskas, valdžia nepadeda“, – sako vietinė.
Per kelias minutes aprimo ir moterys lauke. Išklauso, pamažu leidžiasi į pokalbį. Viena sako vaikystėje žaidusi su lietuvaite.
Nutyla paklausta vardo ir pavardės: „Baba Nina – užteks tiek“.
Tolstant prie mašinos, baba Nina įsidrąsina. Šūkteli linkėdama geros kelionės ir netikėtai kviečia arbatos. Gal įsitikino, kad atvykome su gerais ketinimais? Gal norėjo bendrauti be kaimynių?
Atrodo, kad baimė šiame kieme įaugusi į barako sienas, kiemo žolę, žmonių kraują. Išgyvenimai niekur nedingę. Nors nematomi, bet jaučiami.
„Tėvynė – kaip mama, – važiuodama susimąsto ponia Valentina. – Gali būti alkoholikė, prostitutė, bet vis tiek – mama“.
Šaltoje žemėje
Kasjanovkos kapinėse aptinkame apie dešimt lietuvių kapų. Pirmasis į akis kritęs – prižiūrėtas, ant tvorelės pakabinti dirbtinių gėlių krepšeliai. Paminklinėse lentelėse rusiškai parašyta: „Jonaitytė Aniceta Juozovna 1931 2 XI-1997 12 II“, „Caronkus Vladislav Izidorovič 1912 6 III-1998 13 I“.
Dar vienas tvirtas paminklas rusišku tekstu: „Giniotis Pranas Adamo 1900–1950 10 VIII, Giniotienė Marcelė Felikso 1907 15 III–1983 09 VIII.“
Senesnieji kapai susiglaudę šalia. Virš pavargusių medinių kryželių iš lapų vešlumos tiesiasi betono kryžius su išraižyta saulute. „Čia ilsisi Ona Šileikienė 1885(?)–1954“.
„Čia ilsisi Pranciškė Nauburaitienė g. 1882–195(...). Po apačia dar viena data mažesniais skaitmenimis – 1956 V 6. „Tebūnie tau, mama, lengva šaltoji Sibiro žemė“...
Senas kaimas
Upės Bielaja (Baltoji) pakrantėje snaudžia maždaug 300 metų kaimas Uzkij Lug. Skardis – status, uolėtas, upė plati, lėta. Horizonte – nesibaigiantys miškai.
Vienas prie kito glaudžiasi mediniai drožiniais puošti namai. Palei kelią matyti aptverti bulvių daržai.
„Kol valstietis aria, Rusija gyva“, – skelbia vietos laikraščio antraštė.
Priešais kaimo mokyklą ant asfalto dar nenubluko mokslo metų pabaigtuvių spalvingi linkėjimai.
Ant kalnelio
Ponia Valentina dairosi, kas galėtų palydėti į kapines. „Mūsiškius įkaitais ima,“ – nusistebi ant suolelio dienas leidžianti sibirietė, išgirdusi raginimą, kad ponia Valentina paskubėtų į mikroautobusą.
Uzkij Lug kapinės – ant kalnelio. Nuo jo atsiveria stogais susiglaudę namai.
Oras persismelkęs pušų ir vandens kvapu, tingia kaimo ramybe.
Kalnelio centre stovi du mediniai kryžiai, dar trys – paguldyti. Iš viso – aštuonios kapavietės.
„Čia ilsisi lietvys Bronius Galvanauskas gimęs 1945 IX 22 Biržų Vabalnininkų v. Kurklių k. miręs 1949 VI 24.“
„Norvaišas Kostas 1881 V 15–1949 XII 25. Lietuvis, Telšių aps. Alsėdžių val. Gečaičių kaimas. Nuliūdusi šeima.“
„Stasė Rinkūnaitė, 1948–1949, lietuvė. Pasvalio apskritis Ustukų kaimas. Ilsėkis Viešpatyje“.
„Ramu jums čia“, – kažkas atsidūsta.
Greta senųjų kryžių supiltas kapas su baltu betono kryžiumi. Iš nuotraukos žvelgia tamsiaplaukė moteris. Rusiškai ant paminklo parašyta: „Rimkūnienė Valerija d. Antono 1923 08 IV–2004 01 VIII“.
Praskleidus krūmo šakas, matyti žolės užgultas sutrešęs medinis kryžius. Ant jo parašyta: „Vytautas Kasparavičius gimė Sibire 1948 01 04, mirė 1958 04 24. Nuliūdę tėvai.“ Į krūmus įmestos ir apdegintos medinių kryžių liekanos.
Ponia Valentina prašo atsiųsti nuotraukų iš kelionės. Nori parodyti paaugliams, kurie niokoja kapus.
Vandalų daug. Gal tūkstančius kilometrų įveikusių lietuvių istorija juos paveiks, svarsto moteris.
„Ką jie čia veikia?!“
Grįžus į Čeremchovą, bendrakeleivė stveriasi už galvos – mikroautobuse liko jos fotoaparatas. Akimirką situacija atrodo beviltiška – niekas nežino vairuotojo telefono numerio. O ir vardas jo lyg Kolia...
Vilties suteikia nuotrauka, kurioje matyti mikroautobuso numeris. Kreipiamės į policijos skyrių, veikiantį geležinkelio stotyje.
„Palikote mikroautobuse? Nieko nebus“, – policininkas net neabejoja, kad fotoaparato nebeįmanoma rasti.
Paaiškiname, kad vairuotojas žadėjo važiuoti valgyti pietų, tad greičiausiai fotoaparatas guli ant galinės sėdynės niekieno nepastebėtas.
Policininkai užsirašo mašinos numerius, spalvą ir pažada pranešti, jei pavyks rasti.
Už pusvalandžio į kambarį atėjęs informuoja: vairuotojas su fotoaparatu jau pakeliui.
„Duokit nors alui“, – tiesdamas fotoaparatą, sako vairuotojas.
Prieiname padėkoti policininkui. Kaip tik tuo metu „prašneka“ jo racija. Balsas teiraujasi, kas nutiko. Policininkas paaiškina, kad buvo dingęs fotoaparatas. Kieno? Policininkas sako, kad žmonių iš „Pribaltikos“. „Ką jie čia veikia?!“ – klausimą, kuriame tetrūko keiksmažodžio, meta anapusinis balsas.
Panašu, kad policininkas tuo momentu mielai būtų prarijęs raciją, kad balsas nesiektų mūsų.
Restorano ypatumai
Čeremchovo gatvės papuoštos svyrančių gėlių krepšeliais, gėlių girliandomis. Vietiniai sako, kad miestas išgražėjo pradėjus dirbti naujam merui.
Abi dienas užeiname valgyti į tą patį restoraną. Padavėjos sutinka, kad skanautume savo lašinius, duoną ir daržoves. Net lėkštes su šakutėmis atneša. Pagal susitarimą mes šio bei to užsisakome iš meniu. Šiupininė čia gardi.
Restorane atrodome gana komiškai – grįžę iš kapinių, į kampą statome kastuvą, kirvį, pjūklą.
Kitą dieną grįžtame pietauti ten pat. Įdomu, kad per abi dienas į restoraną daugiau neužsuko nė gyvos dvasios.
Gerą įspūdį sugadino antrosios dienos sąskaita, kuri pasirodė nereali. Vien šiupininės įrašyta keliomis porcijomis daugiau.
„Ženia, o mes tavimi taip tikėjome“, – gėdija merginas lietuviai vyrai. Stovėdamos prie baro, padavėjos nepakelia akių.
Konvojus
„Būkit budrūs, Čeremchovas – kriminalinis miestas“, – buvome įspėti vietinių.
Čeremchovo geležinkelio stoties kieme išsirikiavusi smalsuolių eilė tyliai stebi konvojų ir kalinius.
Policininkai nuteistuosius, laipinamus iš sunkvežimio, surakina po du. Teritoriją akylai saugo šunys.
Vieni nuteistieji eina nuleidę galvas, kiti, blizgančiomis apsvaigusiomis akimis, vaiposi. Panašu, kad kaltės ir bausmės našta jų neslegia.
Visų kalinių laukia traukinys į kažkurį Sibiro kalėjimą. Oras nuo vaizdo tampa slogus ir slegiantis.
(Bus daugiau)
BARAKAS: Tremties metus menančiame barake tebegyvena žmonės.
SUSTOJIMAS: Važiuojant į Kasjanovką, mikroautobusui nuleido padangą.
VAIZDAS: Kasjanovkos trobesiai su iškelta palydovine lėkšte.
KAIMAS: Rytas Kasjanovkos kaime.
VIDUS: Vieno iš barako butų vidus.
BENDRUOMENĖ: Barako bendruomenė. „Moja baba Nina“. Dešinėje – moteris, parodžiusi savo būstą.
LAUKAS: Neaprėpiami javų laukai.
STOTELĖ: Autobusų stotelė su vietos „grafitu“.
KAPAI: Akacijų dengiami kryžiai Kasjanovkos kapinėse.
REZULTATAS: Sutvarkytas kapas Kasjanovkos kapinėse.
PROFESIJA: Vietinio vairuotojo amžino poilsio vietoje įstatytas vairas.
GYVENTOJA: Uzkij Lug kaimo gyventoja.
GATVĖ: Uzkij Lug kaimo gatvė.
KRYŽIAI: Lietuvių kapų kryžiai Uzkij Lug kapinėse.
SKAUDULYS: Kryžius Uzkij Lug kapinių krūmuose.
STOGAI: Susibėgę Uzkij Lug kaimo stogai. Vaizdas iš kapinių pusės.
NAMAI: Uzkij Lug kaimo namai.
ĮVYKIS: Palikus fotoaparatą mikroautobuse, pagalbos teko kreiptis į policiją.
BRAŠKĖS: Čeremchove parduodamos braškės atrodo gardžios, bet skonio ir aromato joms trūksta.
PRAŠYMAS: Užrašas Čeremchovo restorano tualete: „Gerbiamos damos! Nuolankiai prašome kojomis ant unitazo nelipti“.
STENDAS: Reklama Čeremchovo gatvėje.
STOTIS: Čeremchovo traukinių stotis.