Naujausios
SIBIRO REPORTAŽAI (8)
Baikalo ežero magija
Baikalas sibiriečiams – daugiau nei ežeras. Baikalas suteikia energijos, pildo norus. Pasakojama, kad Baikalo dugne guli Rusijos imperijos auksas, kurį traukiniu gabeno admirolas Aleksandras Kolčiakas, kovojęs su bolševikais. Pakeliui nuo Irkutsko Baikalo link išsidėstęs Talcy – muziejus po atviru dangumi.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Senoji buitis
Kelionės talkininkai – irkutskiečiai Pavelas ir Igoris – veža Baikalo link.
Už Irkutsko – prestižinis turtingųjų kvartalas. Pasak Igorio, čia vilą turi ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tiesa, per dešimtmetį čia buvo atvykęs tik kartą.
Maždaug už pusšimčio kilometrų nuo Irkutsko – Talcy muziejus po atviru dangumi.
Talcy primena mūsų Rumšiškes, visi statiniai čia atvežti iš kitų vietų.
Gilia senove dvelkia evenkų stovyklavietės. Evenkai – seniausia vietinė tauta, gyvenanti prie Baikalo. 2002 metų surašymo duomenimis, jų buvo tik 1360.
Kitame sektoriuje prasideda buriatų gyvenimas – jurtos, buities padargai, žvejybos reikmenys.
Galiausiai – senieji rusų kaimai. Smuklė, mokykla, malūnas, mediniai tvirtovių bokštai, cerkvė – yra viskas, kas būdinga vienam ar kitam laikui.
Pagrindinės muziejaus įžymybės – Ilimsko gynybinės gyvenvietės Spasko bokštas (1667), Kazanės Dievo Motinos vardo ikonos cerkvė (1679).
Įžymių pastatų stogai blizga saulėje tarsi būti iš sidabro ir aukso. Pavelas paaiškina, kad taip blizga tinkamai paruošas uosis.
Gyva praeitis
Prie vienos iš cerkvių groja triukšminga muzika, plyšauja vedėjo balsas – vyksta atrakcionai. Parko lankytojai po pievą pažyra strapaliodami kojūkais, bandydami nugalėti rungtyse.
Kalvėje kaukši kūjis – čia gali nusikalti laimės pasagą. Pavelas sako, kad pas juos pasagą būtina kabinti apvalumu žemyn – kad turtai ir laimė neprapultų.
Kavinukėje kvepia tradiciniai patiekalai: buriatų, mongolų valgis „pozy“ – dideli koldūnai, įdaryti mėsa, patiekiami su grietine arba majonezu, „okroška“ – šaltsriubė iš giros (arba pasukų), dešros, agurkų, ridikėlių.
Prekiautojus užgulę lankytojai. Jie renkasi ne tik magnetukus šaldytuvui, bet ir kedro, maumedžio, beržo tošies dirbinius, suvenyrus iš Baikalo akmenų.
Jurtoje vaistingus augalus, aliejus parduodantis buriatas akimirksniu sumoja: „Jūs – iš Pribaltikos“. Paaiškina, kad išduoda veido bruožai, kalba.
Tikina, kad prie Baikalo augančios vaistažolės organizmui suteikia ypatingų galių ir sveikatos.
Baikalo didybė
Pavelo ir Igorio mašinos sustoja ten, kur iš Baikalo išteka Angara. Nors į Baikalą įteka apie 330 upių, išteka tik ji vienintelė.
Angaros ištakos – plačios, sunku ir susigaudyti, kur baigėsi ežeras, kur prasideda upė.
Pavelas rodo į tolį – ten, kur kyšo Šamano akmuo. Legenda pasakoja, kad jį užstūmė Baikalas, užsirūstinęs, kad Angara skuba pas Jenisiejų.
Virš Angaros ištakų iškilęs kalnagūbris pavadintas žymaus Baikalo tyrinėtojo lietuvių bajorų kilmės keliautojo ir atradėjo Jono Čerskio vardu. Jo vardu pavadintas ir kitas kalnas Chamar-Dabano kalnyne, pietiniame Baikalo krante.
Keltuvu kylame į viršukalnę pamatyti Baikalo ežero didybės. Po kojomis marguoja Sibiro gėlių kilimas – vašus, spalvingas.
Apžvalgos aikštelės turėklai, krūmų šakos apraišiotos spalvingomis juostelėmis. Jomis žmonės prašo norų išpildymo. Baikalas, kuriam daugiau nei 20 milijonų metų, gali daug. Giliausiame pasaulio ežere tyvuliuoja penktoji dalis viso pasaulio gėlo vandens.
Saulėtą dieną ežerą slepia šviesos šydas – sunku suprasti, kur vanduo, kur dangus. O gal tai ir yra ežero galia? Sakoma, kad Baikale viskas paslaptinga – uola, medis, paukštis ir pats vanduo...
Horizonte matosi Angaros ištakos su Šamano akmeniu. „1 metras virš vandens, po vandeniu – 500 metrų“, – stulbinančią Šamano akmens charakteristiką pateikia užkalbinęs rusas. Jo teigimu, prie akmens priplaukti negalima: „Kaip platina jis. Dar kas nors padės bombą ir neliks.“
Baikalo dugne gali gulėti ir tikro aukso. Pasakojama, kad dalis Rusijos imperijos aukso atsargų paskendo Baikale per traukinio avariją.
Viskas apie Baikalą
Baikalo muziejus skirtas vien Baikalo istorijos tyrimui, gyvūnijos, augalijos pasauliui.
Ekspozicijos salių ekranuose atkuriama Baikalo evoliucija, istorijos fragmentai. Stikliniuose induose sustingusios Baikalo žuvys, vėžiagyviai. Turistai taikosi nusifotografuoti prie minkštakailių pakrantės gyvūnų iškamšų.
Akvariumuose plaukioja Baikalo vandens fauna. Vienoje iš muziejaus salių lankytojai palinksta prie mikroskopų. Muziejaus darbuotoja paduoda lėkštutę su vos įžiūrima gyvybe. Per mikroskopą smulkmė virsta dygliuotomis, nariuotomis įvairiaspalvėmis būtybėmis. Smėlį mikroskopas paverčia puikiais kristalais.
Ekspozicijoje akis prikausto Baikalo vaizdai žiemą – neįtikėtinos ledo skulptūros, varveklių adatų sietynai.
Informacija stende ir biustu muziejuje pagerbtas J. Čerskis.
Kelionė į gelmę
Muziejaus atrakcija – iliuzinė kelionė batiskafu į Baikalo gelmę.
Batiskafo modelyje sėdintiems turistams apie Baikalo paslaptis pasakoja gidė. Povandeninė kapsulė „pajuda“, už iliuminatoriaus keičiasi „gylis“ ir vaizdai.
Baikale gyvena per 3,5 tūkstančio rūšių augalų ir gyvūnų, dalis iš jų – unikalūs, sutinkami tik Baikale. Gyvūnijos pasaulyje skaičiuojama per 1200 rūšių, augalų – per 600.
Į priekinį stiklą snukiu „pabaksnoja“ simpatiškas ūsuotas vienintelis pasaulyje gėlavandenis Baikalo ruonis – nerpa. Pasak gidės, dar paauglė, todėl tokia neatsargi.
Už kito stiklo „praplaukia“ Baikalo mįsle vadinamos giliavandenės žuvys – skaidriosios plernės arba baikaliniai kūjagalviai. Vien iš riebalų sudarytos žuvys tirpsta saulėje.
„Praskrieja“ ir tankus mažų vėžiagyvių debesis, jais maitinasi omulis – populiariausia ir garsiausia Baikalo žuvis.
Kurortas
„Reto grožio vieta“, – taip reklaminiuose bukletuose apibūdinama Listvianka, gyvenvietė Angaros ištakose, nuo Irkutsko nutolusi maždaug 70 kilometrų.
Listvianka užgulta poilsiautojų ir triukšmo. Norint pereiti gatvę, tenka laviruoti tarp stovinčių ir važiuojančių automobilių.
Listvianka palei Baikalą tęsiasi 5 kilometrus. Su šia gyvenviete siejama garlaivystės Baikale pradžia.
Viešbučių kainos čia liudija esant itin populiarų kurortą. Paplūdimio ruožas prie Baikalo – siauras ir akmenėtas, žmonės sugulę vienas šalia kito.
Pakrantėje įsitaisę pardavėjai siūlo kedro kankorėžių ir riešutų. Derlius dar pernykštis. Už kedro kankorėžį prašo 50 rublių, tiek pat už vienkartinę stiklinę riešutų.
Turgus kvepia žuvimi. Kepta, rūkyta, sūdyta, vytinta. Kiekvienas prekeivis siūlo omulio. „Šviežia, gardi, ką tik rūkyta“, – giria visi. Vieną omulį prekeiviai parduoda už 50 rublių.
Garsusis geležinkelis
Visi kelionėje sutikti sibiriečiai ragino važiuoti Baikalo aplinkiniu geležinkeliu (Kruglobaikal) – architektūriniu, istoriniu XX amžiaus inžinerinio meno paminklu. Pamatyti ne tik įspūdingas Baikalo pakrantes, bet ir pritrenkiančius inžinerinius sprendimus, tunelius.
Palei uolingoje pietvakarinėje Baikalo pakrantėje pastatytą geležinkelį paėjome pėsčiomis, iš Litsviankos į Baikalo uostą-stotį atsikėlę keltu.
Geležinkelis – viena iš didžiosios Transsibiro magistralės grandžių. Šis kelias dar vadinamas „Rusijos plieninės juostos aukso gija“. Bėgiai pilni netikėtumų: jais ne tik praskrieja traukinys, bet ir neskubėdamos vaikšto karvės, susėda vietinė trijulė su buteliu degtinės.
„Kur čia paplūdimys?“ – teiraujamės spalvingai pasidabinusių damų.
Viena jų iškelia rankas ir koketiškai šūkteli: „Paklauskite rusų, kur yra tualetas. Visur! Paklauskite rusų, kur yra paplūdimys. Visur!“
Nusikvatojusi paaiškina, kad smėlio ruožas bus už pusvalandžio kelio pėsčiomis, o pirmais traukinio tunelis – už valandos ėjimo.
Ji vaizdžiai nuramina nebijoti šalto Baikalo vandens. „Priėję prie Baikalo sakykite: „Baikale, imk mano šilumą ir atiduok savąją! Baikale, imk mano energiją ir atiduok savąją!“ Baikalas – visagalis – išklausysiąs.
Po valandos kelionės priėjome tik rupaus smėlio juostą – tunelis tebebuvo toli. Saulė negailestingai kepino, tad panirti į šaltą Baikalą buvo ne išbandymas, o atgaiva.
Baikalo vanduo – nenusakomo skaidrumo, žydra spalva pereina į padūmavusią mėlyną. Dugnas – akmenuotas ir staiga gilėjantis. Šaltas vanduo gena į krantą.
Grįžtant aplink keltą nardo Baikalo ruoniai, džiugindami ir vaikus, ir suaugusius. Užkalbinęs malonus paauglys klausia, kokia kalba kalbame. Jis turįs giminių Lenkijoje, atvažiavęs į katalikiško jaunimo stovyklą.
Jaunesnis jo bendrakeleivis lepteli: „Lietuva – Tarybų Sąjunga“. Į paaiškinimą, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, turi kažkur nugirstą atsakymą: „Per tą ožį atsiskyrėte“.
(Bus daugiau)
Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
PASTATAI: Talcy muziejus po atviru dangumi. Pastatų stogas tarsi švyti sidabru ir auksu. Spalvą suteikia tinkamai paruoštas uosis.
VEIKSMAS: Prie cerkvės – atrakcijos ir žaidimai.
KOVA: Maišų mūšis, kuris išsilaikys ant rąsto. Kovoja grupės vadovas Virginijus Steponavičius (dešinėje) ir Irkutske gyvenantis Pavelas.
ENERGIJA: Buriatas rodo, kaip, tinkamai glostant lėkštę, pradeda šokinėti vanduo.
LĖLĖ: Vienoje iš ekspozicijų sukauptos senos lėlės. Populiari rusų pasakų herojė Baba Jaga neša vaiką.
PATIEKALAS: Buriatų, mongolų valgis „pozy“ – dideli koldūnai, įdaryti mėsa, patiekiami su grietine arba majonezu.
SRIUBA: „Okroška“ – šaltsriubė iš giros (arba pasukų), dešros, agurkų, ridikėlių.
KELIONĖ: Keltuvas į viršukalnę.
EŽERAS: Už nugaros – neaprėpiamas Baikalas.
ŠYDAS: Šviesos šydas – migla – dengia Baikalą.
RUONIS: Baikalo ruonio iškamša Baikalo muziejuje.
VIEŠBUTIS: Listviankos kurorto viešbutis.
TURGUS: Žuvies turgus Listviankoje.
ŽUVIS: Garsusis Baikalo omulis.
PAPLŪDIMYS: Poilsiautojai Listviankos paplūdimyje.
GELEŽINKELIS: Garsiuoju Baikalo aplinkiniu geležinkeliu naudojasi ir karvės.
IŠMONĖ: Baikalo uosto-stoties architektūriniai sprendimai.