Naujausios
Keliavo Antano Mackevičiaus takais
Būrys kelmiškių ir miesto svečių trimis mikroautobusais ir lengvaisiais automobiliais, patraukė 1863 metų sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus keliais – nuo gimtinės Morkių iki Paberžės. Gilindamiesi į Lietuvos istoriją jie paminėjo sukilimo 150 -ąsias metines.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Iniciatorius – signataras
Kelionės iniciatorius – kelmiškis Nepriklausomybės Akto signataras Antanas Račas. Nors ir sirgdamas buvęs Seimo narys parūpino porą mikroautobusų kelmiškiams, vertėjavo svečiams ir koordinavo maršrutą.
Trečiuoju mikroautobusu važiavo į Lietuvą atvykusios TFP (Tradicijų, Šeimos ir Nuosavybės gynimo) asociacijos delegacija, vadovaujama Renato William Murta de Vasconcelos bei LDK Monarchistų lygos delegacija, vadovaujama Aleksandro Strelcovo.
Delegacijų nariai kartu su senjorų klubo „Artimi“ nariais ir būreliu inteligentų panoro dalyvauti Lietuvos laisvės kovų istoriją menančioje kelionėje.
Liko tik akmuo ir koplytstulpis
Nuo Šiaulių–Rygos plento duobėtas vieškelis veda į Morkių kaimą. Čia 1828 metais gimė ir augo būsimasis kunigas ir sukilėlių vadas Antanas Mackevičius.
Sodybos jau seniai nebėra. Praėjusiame amžiuje buvo išlikęs tik ūkinis pastatas, kaip manoma, statytas devynioliktajame amžiuje. Anksčiau šioje sodyboje gyveno A.Mackevičiaus pusbrolio vaikaitis Liudas su sūnumis Algiu, Albertu ir Edmundu. Dabar nebėra ir jų gyvenimą menančių pastatų. Tik vienas Liudo Mackevičiaus sūnus Algis pasistatęs rąstinį namelį poilsiui. Nebeliko ir kaimo pavadinimo. Dabar Morkiai pervadinti Palėkiniu.
Čia gyvenus sukilėlių vadą primena tik sodybvietėje pastatytas paminklinis akmuo ir prie kelio stovintis tautodailininko Anatolijaus Akstino iškaltas koplytstulpis.
Šie ženklai atsirado tik prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui ir atgavus Nepriklausomybę. Anksčiau kunigo A.Mackevičiaus gimtinę supo Stalino ir Lenino kolūkiai.
Žaidė su baudžiauninkų vaikais
Trumpam stabtelėjus A.Mackevičiaus gimtinėje kelmiškis muziejininkas Rimantas Serva priminė sukilėlių vado gyvenimo istoriją.
A. Mackevičiaus tėvai – nusigyvenę bajorai Tadas ir Marijona Mackevičiai 1812 metais apsigyveno Morkių kaime. Čia už paskolintus pinigus gavo iš dvarininko ariamos žemės trims pūrams pasėti ir pievą. Morkių kaimas priklausė Pudiriškių dvaro savininkams Sviderskiams.
Augdamas drauge su baudžiauninkų vaikais A.Mackevičius su jais kalbėjo lietuviškai, lankėsi jų dūminėse pirkiose, drauge ganė gyvulius.
Įtakos jo politinėms pažiūroms turėjo ir iš Tytuvėnų atkeliaudavęs dėdė Rapolas, kuris kalbėdavo apie 1831 metų sukilimą, prancūzmetį, Napoleono žygį į Rusiją. Tai audrino vaiko, o vėliau paauglio vaizduotę, uždegė noru kovoti prieš savo krašto pavergėjus.
Pėsčias į Vilnių
Šaltinių teigimu, apie 1840 metus A. Mackevičius pėsčias iškeliavo į Vilnių, nes norėjo ten mokytis. Kadangi iškeliavo tik su trupučiu pinigų, vertėsi patarnaudamas, gyveno ir maitinosi tai pas žmones, tai vienuolynuose.
Mokėsi gimnazijoje, kuri veikė caro uždaryto universiteto patalpose ir puoselėjo šviečiamąsias universiteto tradicijas. Mat mokytojais dirbo buvę universiteto dėstytojai.
Be to, ir paties A.Mackevičiaus patirtis ugdė patriotinius jausmus. Jis matydavo išsipusčiusius karininkus, pas generalgubernatorių atvykusius aukštus caro valdininkus.
Jis girdėjo apie viešai sušaudytą 1831 metų sukilimo dalyvį Simoną Konarskį, kuris prieš mirtį paprašė leisti pagroti smuiku ir pagriežė kalėjime savo sukurtą gyvenimą šlovinančią Atsisveikinimo mazurką.
Gimnazistai matydavo į vienuolyno celes žandarų vedamus suimtuosius, neįtikusius caro valdžiai.
Baigęs gimnaziją, A. Mackevičius išvyko studijuoti į Kijevą. Vėliau apsisprendė tapti kunigu ir grįžęs į Lietuvą, įstojo į Varnių kunigų seminariją.
Po kelerių metų įšventintas į kunigus, dirbo Krekenavos vikaru, paskui buvo paskirtas į Paberžę.
Mišios Tytuvėnų bažnyčioje
Po pirmojo stabtelėjimo Morkiuose, sustota ir Tytuvėnuose prie sukilėlių kapo. Čia pasimelsta už kritusius kovotojus. Svečiai iš Baltarusijos sava kalba sugiedojo Lietuvos himną, kurį pavadino ateities Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės himnu.
Tytuvėnų bažnyčioje už sukilėlius aukotos šv. Mišios, jose dalyvavo ir keliauninkai.
Po pamokslo – į mišką
Trečioji stotelė – Paberžė. Kukli medinė bažnytėlė. Iš čia 1863 metų pavasarį, paaukojęs paskutines Mišias ir pasakęs paskutinį pamokslą, kunigas Antanas Mackevičius prisaikdino sukilėlius, po to užsidarė savo kambaryje, į kurį neįleido net į paskutines jo Mišias atvažiavusio tėvo, persirengė civiliais drabužiais ir su 250 vyrų išjojo į mišką.
Pagerbdami sukilėlius ir jų vadą TFP asociacijos nariai giedojo giesmes. Po to vietos klebonas kalbėjo Švenčiausios Mergelės Marijos litaniją.
Po pamaldų atvykėlius iš Kelmės ėmėsi globoti Paberžės bažnyčios vargonininkė Regina. Ji pabuvo gide Paberžės dvare, kuriame dabar įsikūręs Antano Mackevičiaus muziejus.
Išliko net keletas sukilėlių ginklų. Pasakojama, jog 12 metų, atidėdamas dalį kunigo algos, A.Mackevičius taupė ginklams. Tačiau visus vyrus aprūpinti ginklais buvo neįmanoma. Todėl liepęs ir patiems atsinešti ką turi – bent jau kirvį. Bendraamžių atsiminimuose pasakojama, jog tarp sukilėlių buvo apie 150 dalgiais ginkluotų vyrų.
Rėmėsi paprastais žmonėmis
Daugelis 1863 metų sukilimo vadų rėmėsi bajorija. Tai buvo Abiejų Tautų Respublikos nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Laisvės kovos vyko Rusijos okupuotose Lenkijoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jos etnografinėse žemėse Baltarusijoje bei Ukrainoje.
Kiti sukilimo vadai rėmėsi aukštesnio luomo gyventojais, inteligentija.
A.Mackevičius buvo iš tų vadų, kuris rėmėsi paprastais žmonėmis, liaudimi.
Tapęs Paberžės klebonu jis rūpinosi, kad valstiečių vaikai mokytųsi skaityti, kad parapijiečiai suprastų savo vargo ir skurdo priežastis.
Jis turėjo gerą iškalbą ir savo kalbomis mokėjo uždegti žmones, pažadinti jų patriotinius jausmus.
Be to, turėjo autoritetą. Kai buvo atkeltas į Paberžę, čia stovėjo tik koplyčia. Bažnyčia buvo sudegusi. A. Mackevičius kreipėsi į vietos dvarininką Stanislovą Šilingą, kad padėtų atstatyti bažnyčią.
Manoma, jog dirbdamas Paberžėje A.Mackevičius palaikė ryšius su sukilimo vadais Z.Sierakausku ir K. Kalinausku.
O 1863 metų žiemos pabaigoje važinėdamas po apylinkes agitavo vyrus dėtis prie sukilimo.
A. Mackevičius Paberžėje telkė ir sumanesnius kaimo jaunuolius. Tai buvo pirmasis visoje Lietuvoje vien valstiečių būrys.
Iš bažnyčios aikštės į sukilėlių gretas
Sutinkantys prisidėti prie sukilimo buvo pakviesti kovo 20-ąją atvykti į Paberžę prie bažnyčios. Atvykstantys savanoriai iš namų turėjo pasiimti šiltų drabužių, baltinių, kas neturi kitokio ginklo – kirvį ir penkioms dienoms maisto.
Pirmosios kautynės įvyko Biržų girioje. Po to A. Mackevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys pasitraukė į vidurio Lietuvą, vėliau vėl grįžo į Paberžės apylinkes. Puidokynės miške įsikūrusioje sukilėlių stovykloje buvo įrengtos dirbtuvės, jose kalami ginklai.
Gegužės viduryje A.Mackevičiaus sukilėliai patraukė į Žemaitiją. Šaltiniuose teigiama, kad kunigą Mackevičių paprasti valstiečiai visur sutikdavo su duona ir druska, kiek galėdami rėmė sukilimą, nes juo tikėjo.
Sukilėliai ypač suaktyvėjo liepos mėnesį, įvyko net 13 kautynių su rusų kariuomene.
Spalio mėnesį rusų kariuomenė užklupo A.Mackevičiaus vadovaujamus sukilėlius netoli Krekenavos, prie Nevėžio. Tačiau sukilėliams pavyko perplaukti Nevėžį ir pasitraukti. Bet dalis sukilėlių žuvo, kai kurie buvo sužeisti, apie 12 pateko į nelaisvę.
Lapkričio mėnesį keliaudamas pas sukilimo vadovus A.Mackevičius sutartoje vietoje nerado valties. Teko keliauti kitaip. Vadas pavargo ir drauge su palydovais užsuko į vieną kaimo trobą pailsėti. Vos apsistojo, išgirdo rusų kalbą , prisistatė rusų kareiviai. Pradėjo klausinėti, ar šie vyrai ne iš A.Mackevičiaus gaujos
Kadangi klausimai buvo nukreipti adjutantui, A. Mackevičiui pavyko nepastebimam išeiti iš trobos ir pabėgti į mišką. Tačiau netrukus buvo aptiktas. Nebuvo prasmės slėpti savo pavardės: „Aš kunigas Mackevičius“, – prisipažino. Sukilėlių vadas vėl buvo atvestas į trobą, o vėliau suimtas ir su stipria apsauga išvežtas į Kauną.
Geberalgubernatorius maištininko suėmimą laikė didžiuliu pasiekimu ir apie tai pranešė savo viršininkams bei draugams.
Tardytojams A.Mackevičius prisipažino organizavęs sukilimą ir nerodė jokio apgailestavimo."Myliu savo Lietuvą, jai aš atidaviau savo silpnas jėgas,“ – kalbėjo.
Generalgubernatorius M. Muravjovas patvirtino Laikinojo lauko auditoriato nuoprendį A. Mackevičiui – bausti mirties bausme viešai pakariant.
Gruodžio 28-osios rytą Kauno gyventojų ramybę sudrumstė tratantys būgnai. Į egzekucijos vietą, kareivių lydimas, buvo vedamas kunigas A.Mackevičius.
Prie kartuvių A. Mackevičių lydėjo kunigas Baltramiejus Pukšta.
Šaltiniai teigia, kad mirtį A.Mackevičius sutiko ramus. Kitiems nuteistiesiems prieš mirtį ant galvos būdavo užmaunamas maišas. Sukilėlių vadas mirtį nusprendė sutikti atviromis akimis.
Autorės nuotr.
ORGANIZATORIUS: Kelionę kelmiškiams padovanojo Nepriklausomybės Akto signataras Antanas Račas.
KUNIGYSTĖ: Paberžės bažnyčioje kunigavo ir į vietos žmonių gyvenimą gilinosi iš Kelmės rajono kilęs kunigas ir sukilėlių vadas Antanas Mackevičius. Jo rūpesčiu sudegusi bažnyčia atstatyta.
VADAS: Vienas iš 1863 metų sukilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius buvo nužudytas vos sulaukęs 35 metų. Savo gyvenimą paaukojo Lietuvos Laisvei.
ATMINIMAS: Sukilėlių vado atminimas jo gimtinėje Morkiuose įamžintas tautodailininko A.Akstino koplytstulpiu.
PASAKOJIMAI: Kelione po kraštiečio A.Mackevičiaus gyvenimą 1863 metų sukilimo 150 – ąsias metines nusprendę paminėti kelmiškiai ir jų svečiai buvusiame Morkių, dabar Palėkinio kaime klausėsi muziejininko Rimanto Servos pasakojimo.
LAISVĖ: Kovas už laisvę mena akmuo A.Mackevičiaus gimtinėje.
MUZIEJUS: Paberžėje daug kas mena sukilimą ir jo vadą Antaną Mackevičių.
GINKLAI: Paberžės 1863 metų sukilimo muziejuje dar išlikę sukilėlių ginklų.