Naujausios
KRAŠTOTYRININKO KALENDORIUS
Rugsėjo 20 – 26 d.
Savaitės sentencija
Valia yra psichinio proceso galia svarstyti proto pagalba, nusistatyti arba pasirinkti sielos galia ir po to vykdyti visų asmens turimų galių pagalba.
Jonas BURKUS, kunigas, žurnalistas
21 d. – Alutinis, šv. Matas. Senas lietuvių priežodis teigia, kad „nuo Mataušo (šv. Mato) ir vanduo ataušo“. Todėl nuo rugsėjo 21-osios reikia pamiršti maudymąsi ežere ar upėje ir vėžių gaudyti jau nevalia. Įprasta, kad prasideda ir pirmosios šalnos.
Panašiu laiku mūsų protėviai gamindavo pirmąjį alų iš naujojo miežių derliaus grūdų. Iš čia – senasis, dar iš pagonybės laikų atėjęs, šventės pavadinimas. Rugsėjo 21-ąją pirmojo alaus garbei buvo rengiama Alutinio šventė. Alaus darymo ritualas buvo glaudžiai susijęs su jo koštuvėmis, ragautuvėmis, todėl ta diena turėjo ir Koštuvių bei Ragautuvių pavadinimus.
Etnografas L. Jucevičius savo raštuose pažymi, kad tai nebuvo tik paprastos kaimynų ir giminių vaišės. Juk ir alų šventei darydavo ne įprastinį, bet apeiginį, kaip per pabaigtuvių sambarį – „trejų devynerių“. Jam reikėdavo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalinti į tris dalis. Tuomet viską atskirai iškulti, sumaišyti su miežiais ir sumalus daryti alų. Kiekvienam vaišių dalyviui tokio gėrimo pripildavo triskart po devynius kaušelius. Alaus gėrimas senovėje nebuvo dirbtinės linksmybės programa, o savotiškas ritualas. Vien tai, kad tam buvo naudojami ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais – elnių, žalčių, vandens paukščių atvaizdais – rodo jo svarbą. Alus laikytas stebuklingu gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tinginius. Šventės metu alumi būdavo apšlakstomos trobos durys, langai ir visos kertės. Tai – auka namų dievybėms. Juk nuo Alutinio žmogus daugiau laiko praleisdavo jau ne lauke, o po namų stogu.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su šv. Mato varduvėmis. Šv. Matas – vienas iš Jėzaus Kristaus apaštalų. Prieš Kristaus pašaukimą jis dirbo muitininku – mokesčių surinkėju, todėl jo pasirinkimas mesti pelningą darbą ir atsisakyti turtų, visus labai nustebino. Apaštalas Matas yra gerbiamas ir katalikų, ir stačiatikių. Pastarieji šv. Matą mini ne rugsėjo 21-ąją, bet lapkričio 16 dieną.
– 78 metai, kai Lygumų miestelyje gimė prozininkas, publicistas, žurnalistas Antanas Čalnaris (1935–2008). Kurį laiką dirbo Pakruojo rajono laikraščių „Žvaigždė“ ir „Auksinė varpa“ redakcijose. Mirė Vilniuje.
– 123 metai, kai Čiudiškių kaime (dab. Prienų r.) gimė pedagogas, spaudos darbuotojas, publicistas, keliautojas Matas Šalčius (1890–1940). 1919 m. mokytojavo Linkuvos progimnazijoje. Mirė Gvajaramerine (Bolivija).
22 d. – Rudens lygė (lygiadienis). Tai metas, kai diena susilygina su naktimi. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia. Iš tikrųjų tamsusis paros laikas prilygsta šviesiajam kiek vėliau, rugsėjo 25–26 dienomis.
Astronomai rudens lygiadienį žymi Svarstyklių žvaigždyno ženklu. Svarstyklės tarsi sulygina dieną su naktimi. Per astronominį lygiadienį saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Lygiadienį datą nesunku nustatyti net ir primityviausiomis priemonėmis: pasižymint saulės zuikučio vietą ant palangės, įsidėmint kokį nors reljefo ypatumą tolumoje.
Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena, Lietuvoje nuo seno laikyta švente. Jos metu džiaugtasi naujuoju derliumi, dėkota už jį dievui Žemininkui ir jam aukoti gyvuliai. Buvo atvedama po gyvulių porą: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbėta malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“
– 82 metai, kai Linkuvoje gimė choro dirigentas, pedagogas Vytautas Žvirblis.
23 d. – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.
– 114 metų, kai Aukštuolių kaime (Pasvalio r.) gimė kunigas, tarpukario Lietuvos filosofas, publicistas, vertėjas Juozas Lomanas (1899–1959). Nuo 1956 m. iki mirties buvo Linkuvos bažnyčios altarista. Mirė Linkuvoje.
– 104 metai, kai Linkuvoje gimė poetas, vertėjas, pedagogas, literatūros tyrinėtojas ir kritikas, filosofijos mokslų daktaras (1949), monografijos „Linkuva, išleistos 1978 m. Čikagoje, autorius Alfonsas Šešplaukis (1909–2006). 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV. Mirė Čikagoje.
24 d. – 120 metų, kai Triškonių kaime gimė Lietuvos karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kariuomenės pulkininkas Aleksandras Šumskis (1893–1946). 1918 m. buvo vienas iš Joniškėlio lietuvių partizanų bataliono organizatorių, kovojo už nepriklausomybės įtvirtinimą Šiaurės Lietuvoje. Dalyvavo derybose su lenkais ir 1920 m. spalio 7 d. pasirašė Suvalkų sutartį. Kurį laiką vadovavo kunigaikščio Vaidoto pulkui. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno Austrijoje, ten ir mirė.
25 d. – 79 metai, kai Joniškyje gimė chemikas organikas ir biochemikas, fizinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, LSSR valstybinės premijos laureatas (1975) Gervydas Dienys. 1941–1952 m. gyveno Linkuvoje ir Žeimelyje. 1952 m. baigė Žeimelio vidurinę mokyklą.
IŠ KRAŠTIEČIŲ KŪRYBOS
Jošua Lacmanas
Žydų poetas
Gimė 1906 metais Pakruojyje. 1923 m. baigė žydų mokytojų kursus Kaune. 1923–1941 m. mokytojavo Žiežmariuose, Kaišiadoryse, Kaune. 1929 m. idiš kalba išleido poezijos rinkinį „Eilėraščiai ir poemos“.
1941 m. pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą. Po karo gyveno Vilniuje. Eilėraščiai, išversti į lietuvių kalbą, paskelbti almanache „Poezijos pavasaris“ (1966 ir 1967). Apie tolimesnį gyvenimą nežinoma.
Mama
Šią naktį tavo veidą aš regėjau,
Jis tartum saulė švietė man ilgai.
O akyse kančia atsispindėjo,
Tavos tautos nelaimės ir vargai.
Bet tavo žvilgsnyje viltis ruseno:
Juk turi sielvartą išvyt kažkas.
Tu sidabru apliejai plaukus mano
Ir glostei mano virpančias rankas.
Prigludęs prie tavęs, ilgai raudojau,
Šypsojausi ir vėl raudojau aš.
Buvau vėl mažas ir galvojau,
Jog tavo žodžiai laimę man atneš.
Tavieji žodžiai lyg malda gaivino
Ir išdžiovino ašaras sūrias.
Jie – kaip šviesa, kuri virš vandenyno
Myluoja laivo vienišas bures.
Ir, lyg norėdama mane apglėbti,
Rankas tu išskėtei – buvai tyli,
Nė žodžio man ištarti negalėjai.
Buvai šalia – atrodei taip toli.
Bet aš jaučiau, kaip sunkiai tu kentėjai,
Mačiau, kaip akys skendo liūdesy.
Tave šią naktį, mama, aš regėjau,
Tu kaip saulėtekis buvai šviesi.
Linai
Žvaigždės tviska, žvaigždės dega.
Kas gi suskaičiuos? Jų daug...
Skaičiavau žvaigždes per naktį,–
Savo žvaigždę suradau.
Ji mirgėjo – ne kaip kitos,
Ne kaip kitos – ji švelni.
Ir stovės naktis nušvitus,
Kol jinai ryškės many.
Ji nemirksi kaip laukinė,
Nesijuokia iš eilių,
Lieja mėlyną laukimą
Ant palangių nebylių.
Nesityčioja, negraso
Akmenim. Aukštam skliaute
Meilę ugnimi įrašo
Mano budinti žvaigždė.
Gulbės giesmė
Puikuojas auksu ąžuolai.
Iš pieno išplaukė beržai.
Apgobia meile juos gražiai
Gilios padangės spinduliai.
Užrašo ant rausvų žarų.
Tai paukščiai – tolstantys, geri,–
Garsai varinių vakarų
Ir žingsnių muzika skaidri.
Eini, svajoji, prabundi,
Lyg šauktų kas tave vardu
Pro lapų liūtį lapkrity, –
Tai auksu moka tau ruduo
Ir glosto laime. Ir pirma
Sugrįžta meilė ir esmė.
O dengia smilkinius šarma,
Ir pats jau gulbės tu giesmė.
Parengė Genė JUODYTĖ, Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė