Naujausios
MUMS RAŠO
Partizanas atgulė prie artimųjų
Neseniai kraštiečiai atsisveikino su Pakruojo krašto partizanu Aleksandru Dzvinku-Vanagu. Devyniasdešimtmetis kovotojas rugsėjo 8-ąją palaidotas Panevėžio kapinėse šalia artimųjų – tėvų bei pokariu žuvusio brolio partizano Stanislovo Dzvinko-Briedžio.
Iš tremties – tik 1995-aisiais
Aleksandras Dzvinkas-Vanagas su būrio draugu Valentinu Maliausku-Bakužėnu, atlikdami būrio vado užduotį ragino gyventojus boikotuoti rinkimus į Aukščiausiąją tarybą. Tačiau buvo išduoti ir 1946 metų vasario 16-ąją areštuoti.
Abu partizanus enkavėdistai vieną su kitu surišo vadelėmis. Surištus, sumuštus, nutempė į Rimšonių kaimą pas Naglius, parklupdė gryčios vidury ir vėl kankino. Numovę aulinius batus, užmovė kaliošus ir basnirčius išvežė į Linkuvos NKVD būstinę, kur vėl buvo kankinami, daužomi. Vėliau įmetė į Joniškėlio daboklę ir pusnuogius laikė po laiptine. Kojos sušalo į ledą – buvo vasario mėnuo. O Šiaulių daboklėje Aleksą taip sudaužė, kad savaitę atsiguldamas ant nugaros, apalpdavo, o Valentinas Maliauskas nebegalėjo nė paeiti.
Abu partizanus nuteisė 15 metų kalėti ir tremčiai iki gyvos galvos. Norilsko lageryje išbuvo iki 1955 m. birželio. Tačiau ir po perteisimo Aleksandras Dzvinkas neturėjo teisės grįžti į Lietuvą. Sugrįžo tik 1995-aisiais, apsigyveno Panevėžyje.
Karys savanoris Aleksandras Dzvinkas-Vanagas 2001 metais buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Partizanų rėmėjų šeima
Aleksandras Dzvinkas gimė 1923 metais. Tėvai Stanislovas ir Anastazija Dzvinkai gyveno Siečių kaime. Jų vaikai Aleksandras, Stanislovas, Eleonora, Adelė, Vanda ir Stepas dirbo savo ūkyje.
Sovietams okupavus Lietuvą, Aleksandras ir jo brolis Stanislovas, buvo pašaukti tarnauti okupacinėje armijoje, nepakluso ir 1944 metų rudenį įstojo į partizanų būrį, vadovaujamą kapitono Petro Paltaroko-Algimanto. Kiti šeimos nariai tapo šio būrio rėmėjais bei ryšininkais.
1945 metų kovo 29-ąją mūšyje su NKVD daliniais dvidešimtmetis Aleksandro Dzvinko brolis Stanislovas Dzvinkas-Briedis buvo nukautas. Po trijų mėnesių iš mūšio vietos jo palaikus slapta į Siečių kapinaites perkėlė jo artimieji. Dvylika būrio draugų su Stanislovu atsisveikino automatų salvėmis. Adelė Dzvinkaitė tvarkė ne tik artimųjų kapą, bet ir „tuščią“ plotelį greta senelių kapo, kur ilsėjosi brolis partizanas.
Aleksandro Dzvinko šeima – mama Anastazija (gimusi 1897 metais), tėvas Stanislovas (gimęs 1880 metais) ir sesuo Vanda (gimusi 1936 metais) – 1948-ųjų gegužę buvo ištremta į Kvitoko gyvenvietę Irkutsko srityje. Adelės ir Eleonoros nebuvo namuose, kai atvažiavo trėmėjai. Jos liko Lietuvoje. Prasidėjo seserų vargai – kaimynai ir giminės bijojo suteikti pagalbą. Seserys klajojo po Lietuvą, vertėsi atsitiktiniai darbais už valgį bei nakvynę. Nuolatinėmis Adelės ir Eleonoros palydovėmis buvo baimė, alkis, šaltis, neaiški rytdiena. 1953-aisiais Adelė, gavusi tėvų laišką ir kvietimą padėti jiems senatvėje, savanore išvyko į Sibirą. Ten ketverius metus dirbo miško ruošimo darbus.
Motina prieš mirtį paprašė, kad sūnaus Stanislovo palaikai būtų perkelti ten, kur bus palaidota ji.
A. Dzvinkienės pageidavimas buvo įvykdytas 1996 metais. Birželio 27-ąją, Stanislovo Dzvinkos-Briedžio palaikai buvo iškilmingai perlaidoti šeimos kapavietėje Panevėžio kapinėse.
Zita VĖŽIENĖ
Autorės albumo nuotr.
PAGARBA: Aleksandras Dzvinkas 2001-aisiais buvo apdovanotas medaliu, jam suteiktas kario savanorio statusas.