Naujausios
„Šiaulių kraštas“ tęsia publikacijų ciklą apie Sibiro tremtinių likimus. Šį kartą – susitikimai Lietuvoje. Žmones suvedė po kelionės į Sibirą žurnalistės Živilės KAVALIAUSKAITĖS parašytas rašinių ciklas „Sibiro reportažai“.
SIBIRO ATGARSIAI (1)
Nuotrauka sugrąžino prie tėvo kapo
Šiaulietis Petras Balčiūnas Sibire buvo tris kartus. 1951 metais ištremtas su šeima, 1959 metais į tremtį grįžo, nes Lietuvoje jo niekas nepriėmė, 1989 metais su sūnumi važiavo aplankyti tėvo kapo ir tremties vietų. Pamatęs „Šiaulių krašte“ nuotrauką, kurioje – jo tėvo kapas, vyras susijaudinęs skambino į redakciją: „Pavardžių sąraše radau savo tėvo, Martyno Balčiūno, pavardę“. Jis nesitikėjo, kad dar kada nors pamatys artimo žmogaus kapą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Lankė prieš 24 metus
„Draugas žemietis, pamatęs internete „Šiaulių krašto“ straipsnį apie Zimą, paskambino: „Ar ne tavo tėvas paminėtas?“ – pasakoja P. Balčiūnas.
85 metų šiaulietis ant stalo deda senas nuotraukas. Tėvo laidotuvės tremtyje, Zimoje, 1960-aisiais. Kitoje fotografijoje P. Balčiūnas stovi prie tėvo kapo Sibire 1989 metais.
Šią nuotrauką gretina su naujomis kapo fotografijomis, darytomis liepos pabaigoje. Nebėra Dievo „mūkelės“, metalinio vainiko. Bet kryžius apkaišytas dirbtinėmis gėlėmis.
„Vienos lietuvės dukra, baigusi mokslus Irkutske, liko gyventi Sibire. Jos tėvas palaidotas toliau nuo mano tėvo, iki šiol susirašome. Ji nuvažiuoja“, – pasakoja vyras.
Metalo kryžius, tvirta tvorelė – P. Balčiūno rankomis daryta. Likęs ir išlietas antkapis.
„Tetis buvo sakęs: „Mano kaulų nedraskykit“, – žiūrėdamas į nuotrauką, sako P. Balčiūnas.
Ir negali atsistebėti: „Jau nebegalvojau... Labai, labai apsidžiaugiau, kad aplankėte kapą. Koks sutapimas! Kaip žinodama! Tai – didžiausia mano gyvenimo dovana.“
Čigonės burtas
1943 metų fotografijoje visa penkių asmenų Balčiūnų šeima: tėvas Martynas, motina Agota dvi dukros ir sūnus – stovi prie tėvo naujai pastatyto mūrinio namo Žvigų kaime, Kairių apylinkėje, Šiaulių rajone. Namą nagingas tėvas pastatė prieš pat karą – rajone tada buvo keli plytiniai namai.
„Aš neatsimenu, bet pasakojo, kad į senuosius namus atėjusi čigonė metė kortas. Sako, tamsta, šituos namuos amžiaus nebaigsi. Visą tą laiką tėvai galvojo: senąsias trobas nugriovė, pastatė naujas – čia ir bus tas burtas. Pasirodė, kad viskas daug skaudžiau. Čigonė teisi buvo...“ – nutęsia.
Ūkininkų Balčiūnų šeima į Sibirą ištremta 1951 metais. P. Balčiūnui tuomet buvo 23-eji.
Šeima – politiniai tremtiniai. Pogrindžio dalyviai, pažinoję daug partizanų. Jų namuose buvo apsilankęs partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Ryšį su mišku palaikė visa šeima.
Įskundė kaimynas. „Kalėjimo pavyko išvengti – skundikas nežinojo, kad mūsų namuose buvo J. Žemaitis apsilankęs“, – mano P. Balčiūnas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šiaulietis atsišvietė bylos medžiagą. Joje kaimynas detaliai nurodęs, kas pas Balčiūnus ateina, kas išeina.
„Taip ir buvo. Mano tėvas vaistų iš daktaro parveždavo gydymui... Viskas buvo surašyta...“
Tremtiniai atvyko pas tremtinius
„Kaip neprisiminsi tos nakties! – rankomis skėsteli šiaulietis. – Laukėme, jautėme, kad taip bus. Mums pavyko, nes viršininkas rusas leido prisikrauti pilną maišą – kiek galėjome. Dar ir kiaulę leido pasipjauti. Ryte, kol išvežė, nusisvilinome. Kai veždavo lietuviai, mažai ką duodavo pasiimti.“
Rugsėjo 27-ąją išvežta iš namų, Balčiūnų šeima spalio 10 dieną buvo pirmoje tremties vietoje – Irkutsko srityje, Zalari.
Nuvedė į trobelę, apgyvendino dvi šeimas. Viename kambariuke sukrovė daiktus. Ant grindų visą žiemą miegojo dešimt žmonių – penki Balčiūnai ir penki kaimynai. Vienas šalia kito.
Į Zalari, skaičiuoja šiaulietis, buvo atitremtos gal 24 lietuvių šeimos.
Sibiriečiai, sako šiaulietis, geri žmonės, patys patyrę tremties vargų. „Zalari gyveno tik vienas vietinis, sugrįžęs iš tremties. Kiti – porevoliuciniai tremtiniai. O vietiniai ištremti kitur“, – sako šiaulietis.
Tremtyje buvo ir lenkų, ukrainiečių, likusių nuo caro laikų.
Geriausi darbuotojai
P. Balčiūnas pirmus metus dirbo miške. Susipažinęs su seniau dirbančiais lietuviais, išėjo dirbti į „zavodą“ – Irkutsko apskrities Zalari traktorių, mašinų, variklių kapitalinio remonto gamyklą.
„Zavode“, kur dirbau, pagrindiniai specialistai buvo lietuviai. Tekintojai, velenų šlifuotojai – ką svarbesnio, tą lietuviai darydavo“, – prisimena vyras.
Seserys Balčiūnaitės sunkiai plušo vietos šachtoje. Mama liko darbuotis namuose. Tėvas, pasak P. Balčiūno, buvo visų galų meistras, tad jį, „kaip kokį inžinierių“ vežiodavo į mokyklas, kultūros namus – visur, kur prireikdavo. Jis buvo ir stalius, ir statybininkas, ir kalvis, ir baldžius. Iš tėvo visus darbus išmoko ir sūnus.
„Šlapiankė“ – tik per šventę
„Nebuvo taip blogai, ne taigoje buvome. Bet esi išplėštas iš namų“, – sako buvęs tremtinys.
Badauti nebadavo, bet maisto, kiek buvo įpratę, neturėjo. Šprotai, silkė, forminė duona, ir ta ne iš geriausių. Mama kepdavo naminę duoną.
„Dešrelių, mėsos, gink Dieve, parduotuvėje nepamatysi. „Šlapiankos“ po 1 kilogramą duodavo per šventes – Gegužės pirmąją“, – prisimena P. Balčiūnas.
Lietuviai visada sėsdavo prie Kūčių stalo, švęsdavo šv. Velykas.
„Per jų šventes gaudavome pagyrimus, po Velykų – papeikimus, nes antrąją Velykų dieną, pirmadienį, neidavome į darbą“, – šypsosi buvęs tremtinys.
Lietuvoje nebuvo vietos
P. Balčiūnas ryškiai prisimena dieną, kai mirė Stalinas. Sustojo gamykla, visus išvarė į kiemą.
„Manėme, Stalinas numirs, gal kas pasikeis. Apie namus nelabai galvojome, tik tikėjomės, gal komendantūrą nuims, galėsime laisvai gyventi“, – tų metų viltimi dalijasi P. Balčiūnas. Iki Stalino mirties tremtiniai laisvai galėjo vaikščioti tik po Zalari.
Pirmą kartą į Lietuvą P. Balčiūnas su mama grįžo 1958 metais, po septynerių metų tremties. Tėvas ir seserys liko Sibire.
„Jautėme, kad bus sunku prisiregistruoti, rasti darbo, todėl jie liko, – sako P. Balčiūnas. – Didžiausias reikalas buvo grįžti dėl mamos, ji vis sirgdavo.“
Gyvenimas Lietuvoje nesiklostė. Kaip ir buvo numatę, negalėjo prisiregistruoti.
„Nelabai tokie žmonės buvo reikalingi. Nutarėme dar kartą važiuoti į tremtį“, – gyvenimo paradoksą pasakoja buvęs tremtinys. 1959 metų rudenį abu su mama grįžo į Sibirą.
„Kai pirmą kartą vežė, atrodė, veža į nežinią. Antrą kartą važiavau be jokios baimės, galvojau, ten tikrai galėsiu gyventi, dirbti.“
Sibire – reikalingesni
Kol P. Balčiūnas su mama gyveno Lietuvoje, seserys išvažiavo gyventi į Zimą, gavo geresnius darbus.
Zimoje P. Balčiūnas įsidarbino lentpjūvėje, pjovė rąstus.
„Galima sakyti, kad Sibire tuomet buvome reikalingesni. Į darbą priėmė su malonumu,“ – prisimena.
Zimoje Balčiūnai įsikūrė trejiems metams. Čia gyveno 300 lietuvių šeimų.
„Muzikantus du turėjome, šokius padarydavome. Zimoje lietuviai buvo užvaldę, rusų neįsileisdavo“, – juokiasi. Kartais lietuviams pavykdavo per radiją pasiklausyti laidos iš Vilniaus ar koncertą.
Irkutsko krašte, prisimena P. Balčiūnas, saulėta ir žiemą, ir vasarą. Migla kildavo tik per didelį šaltį. Spalį upės jau būdavo užšąlusios. O amžinas įšalas žemėje prasideda nuo 2 metrų.
Nuo pavasario iki birželio pabaigos lietaus beveik nebūdavo. Sausa žemė taip suskildavo, kad pirštas tilpdavo į plyšį. Žemė – derlingas juodžemis, jame užsiaugindavo bulvių, derėjo javai.
Netektis
1960 metais, per spalio šventes, amžinybėn išėjo P. Balčiūno tėvas. „Tokie pergyvenimai... Viskas susidėjo į širdį. Tete labai išgyveno, netekęs namų“, – pasakoja sūnus.
Karstą per naktį sukalė lietuvis meistras. Jį P. Balčiūnas parodo išsaugotoje laidotuvių nuotraukoje. Prie karsto pastatyti eglišakių vainikai su gedulo juostomis ir užrašais.
Laidotuvėms iš darbovietės gavo sunkvežimį. „Ten žmonės truputį ne tokie, kaip lietuviai. Nuėjau, paprašiau. Klausiu, kiek užmokėti. Sako, nieko. Šiandien – tau, rytoj man gal“, – prisimena P. Balčiūnas.
Lietuviai tremtyje turėjo laidotuvių atributus: vėliavas, gedulingą apklotą mašinai.
Antras grįžimas
„Buvome prasigyvenę, nusipirkę savo namelį, sklypą, laikėme karvę, kiaulių. Bet ta trauka...“ – atsidūsta P. Balčiūnas.
1962 metais keturiese visam grįžo į Lietuvą. P. Balčiūnas apsistojo Vilniuje, kur turėjo pažįstamų: „Beveik visą vasarą prasitryniau. Ir ten neregistravo“.
Grįžo į Šiaulius, susipažino su būsima žmona. Susituokęs galiausiai prisiregistravo pas žmoną.
Gauti darbo buvo sunku. Dirbti ligoninėje priėmė šviesios atminties vyriausiasis gydytojas Kazys Knizikevičius. Ligoninėje P. Balčiūnas dirbo 36 metus.
Trečia kelionė
Po 27-erių metų, 1989-aisiais, P. Balčiūnas su sūnumi nuvyko į tremties vietas.
Zimoje tebestovėjo namas, kuriame šeima gyveno. Aplankė tėvo kapą, prikalė lentelę su užrašu: „Čia ilsisi ramybėje Balčiūnas Martynas, Juozo, gimęs 1893 12 08, miręs 1960 11 06. Likome liūdinti šeima“.
Zima, jo akimis, nebuvo pasikeitusi į gera: „Namų daugiau prisistatę, bet – lūšnos. Kai mes gyvenome, šaligatviai buvo mediniai, ir jų nebelikę.“
Nuvyko ir Irkutską, kur tremtį patyrė mamos pusseserė.
Iki šiol P. Balčiūnui smagu prisiminti Irkutsko turguje sutiktų rusių reakciją: „Malacy!“ ("Šaunuoliai!).
Moterys žinojo, kad Lietuva siekia atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DŽIUGESYS: Petras Balčiūnas buvo sujaudintas ir nudžiugintas, kad aplankėme jo tėvo kapą.
Petro BALČIŪNO šeimos nuotr.
ŠEIMA: Balčiūnų šeima – tėvas Martynas, motina Agota dvi dukros ir sūnus – 1943 metais stovi prie tėvo naujai pastatyto mūrinio namo Žvigų kaime, Kairių apylinkėje, Šiaulių rajone. Gimtasis namas – nugriautas.
GEDĖJIMAS: Martyno Balčiūno laidotuvės Zimoje 1960 metais.
EISENA: Martynas Balčiūnas išlydimas į Zimos kapines.
LAIDOTUVĖS: Martyno Balčiūno karstas prie kapo Zimos kapinėse.
SUGRĮŽIMAS: Petras Balčiūnas prie tėvo kapo Zimos kapinėse 1989 metais.
Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
KAPAS: Šių metų liepą tvarkėme Martyno Balčiūno kapą Zimos kapinėse.
LENTELĖ: Užrašas ant Martyno Balčiūno kapo: „Čia ilsisi ramybėje Balčiūnas Martynas, Juozo, gimęs 1893 12 08, miręs 1960 11 06. Likome liūdinti šeima“.
KRYŽIUS: Martyno Balčiūno kapo kryžius apkaišytas dirbtinėmis gėlėmis, bet jau be „mūkelės“.