Naujausios
KLAUSIAME
Ar galite bent dieną praleisti be automobilio?
Algirdas DERVINIS, buvęs policininkas iš Degučių:
– Žinoma, kad galiu. Tam yra dviratis: juo važinėju visur, kur tik įmanoma. Už automobilio vairo sėdu tik tada, kai reikia nuvažiuoti Pakruojį ar Šiaulius apsipirkti ir reikalų sutvarkyti. Jei būtų dviratininkams skirtas takelis, automobilį išvis pamirščiau.
Laimis KIBILDA, mokyklinio autobuso vairuotojas:
– Priklauso nuo situacijos. Darbe be jo niekaip, nes vežioju moksleivius. O savaitgalį, ne darbo metu stengiuosi kuo daugiau vaikščioti pėstute: taip ir pačiam sveikiau, ir oro neteršiu. Tačiau suprantu ir tuos, kurie kasdien į darbą turi keliolika ar keliasdešimt kilometrų važinėti.
Alvydas ŽUVININKAS, veterinarijos gydytojas:
– Negalėčiau niekaip, nes mano darbas toks: jei vilką peni kojos, tai veterinarijos gydytoją – automobilis. Čia kaip greitoji pagalba: iš taško A į tašką B reikia nuvažiuoti laiku, kad išgelbėtum žmogui vienintelę karvutę. To nepadaryčiau nei pėstute, nei dviračiu – jei darbo spindulys siekia 50 kilometrų, tada man reiktų būtų triatlonininku, kad gyvuliui spėčiau suteikti reikalingą pagalbą.
Jonas ČEILITKA, pakruojietis:
– Neturiu automobilio, todėl važinėju dviračiu. Bet ir tai nedažnai, nes gyvenu čia pat miesto centre. Dviračio labiausiai prireikia, kai reikia nuvažiuoti į sodą.
Kęstutis BARANAUSKAS, automobilių remontininkas:
– Nors ir gyvenu Pakruojyje, tačiau be automobilio negaliu apsieiti nė dienos. Man jis – neatsiejama darbo dalis: remontuoju automobilius, tenka dažnai važinėti ieškoti reikalingų detalių. Mašina turi dirbti.
Kalbino Stanislava VIČAITĖ, fotografavo Janina ŠAPARNIENĖ