Naujausios
SKAITYTOJAI RAŠO
Susitikimas – po pusės amžiaus
Dviejų klasių buvusių moksleivių susitikimas po 50 metų visiems paliko neišdildomų įspūdžių, nuvedė plačiais prisiminimų keliais.
Susitikome šeštą kartą
1963 metų pavasaris. Tuometinėje V. Valsiūnienės vidurinėje mokykloje didžiulis sujudimas – mokykla atsisveikina su jubiliejinės XX laidos abiturientais. Jų nei daug, nei mažai – 62 jauni žmonės su Brandos atestatais rankose.
Nuo to laiko praėjo pusė amžiaus. Pamiršę ligas, raukšlių pavagotus veidus, atskubėjome į savąją mokyklą (dabar tai V. Kudirkos pagrindinė mokykla), kurioje pasijutome savi ir laukiami ir už tai esame dėkingi visam mokyklos kolektyvui, direktoriui Vytautui Matuzui.
Tai – šeštasis XX laidos abiejų klasių susitikimas. Skaudu, kad mūsų gretos sumažėjo. Smėlio kalneliuose atgulė 8 klasės draugai, klasės vadovas Algimantas Petronis, direktorius Česlovas Kantauskas, keliolika mokytojų. Mūsų meilė ir pagarba išėjusiems Anapilin...
Mūsų susirinko nemažas būrelis. Dėl amžiaus neatvyko „B“ klasės auklėtoja Albina Faustaitė. Džiaugėmės jos atsiųstu pasveikinimu ir palinkėjimais.
Prisiminimų apie tuos laikus – begalės! Kiek daug keliauta su turistų būreliu, kuriam vadovavo nepailstantis ir išmoningasis A. Petronis. Kiek pasakų suvaidinta, vadovaujant šviesios atminties mokytojai Kotrynai Švedarauskaitei! Mename ir kasdienius budėjimus klasėje, „kovą“ su dulkėmis.
Mokėmės tikroviško gyvenimo
Mes buvome pirmoji gamybinio mokymo laida. Tai buvo tuometinio švietimo reforma: jau mokykloje turime įsigyti specialybę. Tad vieną kartą per savaitę pamokos ir praktikos darbai vyko Kovo 8-osios kojinių fabrike, Žemės ūkio mašinų gamykloje, Vagonų depe.
Mokėmės megzti mašinomis, tekinti, gręžti, kepti, virti, žemės ūkio darbų. To meto nuotraukos liudija istoriją: rankomis rišame rugių pėdus ir statome gubas, rauname linus, kasame bulves. Tai buvo tikroviško gyvenimo, kurį reikės gyventi, epizodai.
Dabar, žvelgdami iš nemenkos laiko ir patirties distancijos, suvokiame, kad mokykla mums buvo ta erdvė, kurioje visomis išgalėmis stengtasi atsakyti į du jauno žmogaus poreikius – norą būti pripažintam ir siekimą ieškoti prasmės.
Kodėl mokykloje mums buvo gera? Atsakymas labai aiškus: todėl, kad mus mokė mokytojai, kurie tiesiog norėjo gerai dirbti, kad mes buvome vieni kitiems įdomūs ir svarbūs.
Mūsų tuometiniai pasirinkimai buvo aiškūs ir paprasti. 21 klasės draugas pasiliko ar vėliau sugrįžo į gimtą miestą, įsigiję įvairių profesijų: pedagogų, inžinierių, visuomeninio maitinimo technologijų.
Šiandien mes už daug ką esame dėkingi gyvenimui ir likimui, bet niekada nesutiksime su teiginiais, kad esame prarastoji karta. Taip, mes gyvenome sovietmečiu, nežinojome daugelio istorijos vingių, palietusių gimtąją šalį, bet mes viso to, kuo gyvenome, negalime išbraukti iš savo gyvenimo. Tas laikas yra mūsų ir visada liks su mumis.
Apie tai ir dar daug ką kalbėjomės su klasiokais – juokėmės ir braukėme ašaras, dainavome jaunystės dainas, sukomės valso sukūryje, prisiminėme itin taiklius Umberto Eco žodžius: „Visa išklydo iš kelio, ir tebūnie pagarbintas Viešpats, kad dar anuomet MANO MOKYTOJAS įkvėpė man norą mokytis ir tą tiesaus kelio pojūtį, kuris išlieka ir tuomet, kai kelias svaiginamai vingiuotas“.
Radviliškio V. Valsiūnienės vidurinės m-los XX laidos abiturientų vardu
Janina VERDINGOVAITĖ-KAUČIKIENĖ
Asmeninio albumo nuotr.
SUSITIKIMAS: Po 50 metų susirinko tuometinės V. Valsiūnienės vidurinės mokyklos XX laidos abiturientai.