Naujausios
SIBIRO ATGARSIAI (3)
Per Baikalą – pas brolį
„Mano vyras iš Olchono parsivežė brolio klieriko Valerijaus Vaitkevičiaus palaikus“, – paskambinusi į redakciją sakė kuršėniškė Ona Vaitkevičienė. Jonas Vaitkevičius niekada nepamirš, kai tolimoje saloje, atidaręs karstą, vėl pamatė brolį. Klierikas Valerijus – vienas iš lietuvių, kuriuos Šventasis Tėvas paskelbė kankiniais.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Išlikęs atminimas
Rugpjūčio pradžioje lankantis Olchono saloje, Chužyro kraštotyros muziejaus vadovė Kapitolina Litvinova papasakojo V. Vaitkevičiaus, pirmosios tremtinių aukos Olchone, istoriją.
Sibiro šaltis ir sunkus darbas V. Vaitkevičių pakirto 1953 metų pavasarį.
Muziejininkės įrengtame lietuviškame kampelyje V. Vaitkevičiaus pavardė – išskirta.
Ekspozicijoje cituojamas Valerijaus dukterėčios Aldonos Rutkauskienės iš Jonavos laiškas, kuriame rašoma, kad Chužyro kapinėse palaidotas vienas iš pirmųjų atsiųstų lietuvių, studentas, miręs nuo plaučių uždegimo.
„Dėl jo gerumo laidotuvėse dalyvavo visi gyventojai. Jeigu jūsų nevargintų, paprašyčiau pažiūrėti ir parašyti porą žodžių, ar išliko šis kapas ir kryžius.“
K. Litvinova pasakojo, kad parsivežti Valerijaus palaikų atvyko jo brolis ir kaimynas. Muziejininkė ir po dviejų dešimtmečių prisiminė jaudinančias akimirkas, atkasant kapą.
Gyvenimo atspindžiai – nuotraukose
Kuršėniškis J. Vaitkevičius verčia senų nuotraukų krūvelę. Jose – brolis Valerijus su Kauno seminarijos bendramoksliais klierikais. Valerijus tremtyje. Šypsosi Baikalo ežero pakrantėje. Įsiamžinęs darbe lentpjūvėje, žvejyboje, su draugais Chužyro gatvėje.
Ant vienos iš tremties nuotraukų Valerijus parašė: „Dieve, palaimink mūsų kelius, nes žinome, kad painūs yra, bet tikime, kad esi Kantrus ir Gailestingas, todėl duok, kad galėtume įgauti tvirtybės ir stiprybės vėl pasimatyti. Tėveliams nuo sūnaus. Chužyr, 1950.“
Trumpa Valerijaus biografija nutrūksta 1953 metų kovą. Nuotraukose klierikas guli karste, fone – medinis nebaigtas statyti namas, kurį Valerijus tremtyje rentė kartu su bičiuliu. Graudi laidotuvių procesija, skausmo persmelkta motina, draugai.
Naujesnėse nuotraukose – Valerijaus kapas Chužyro kapinėse. Kapą nufotografavo brolis Jonas, dar sovietmečiu nutaikęs progą ir ekskursijos metu Irkutsko srityje aplankęs šią vietą.
Galiausiai – 1990 metų fotografija, kurioje – šviežiai supiltas perlaidoto V. Vaitkevičiaus kapas Skuodo rajone, Narvydžiuose.
Gyvenimą lėmė minutė
Valerijus, vyriausias ūkininkų Vaitkevičių sūnus, gimė 1925 metais Skuodo rajone, Būdvietės kaime.
Nuo vaikystės draugavo su būsimu Telšių vyskupu Antanu Vaičiumi. Kartu mokėsi, kartu įstojo į seminariją.
O. Vaitkevičienė pasakoja istoriją, išgirstą iš šviesios atminties A. Vaičiaus.
Vakarą prieš išvežimą abu klierikai vaikščiojo po seminarijos sodelį. „Kaip man skauda širdį. Turbūt šiąnakt bus vežimas“, – pasakęs Valerijus.
Klierikai nakvodavo namelyje, virš kurio buvo knygų saugykla. Tarp knygų buvo pasidarę ertmes: jei vežtų, užsiverstų knygomis.
Tą vakarą abu atsigulė apsirengę. Tik spėjus užmigti, nakties tylą perskrodė buožėmis daužomų durų garsas. Persigandę puolė iš lovų. A. Vaičius pašoko bėgti, o Valerijus, aukštas, tvirtas vyras, susmuko iš išgąsčio. A. Vaičiui trūko jėgų jį ištempti.
„Viena nepilna minutė nulėmė visą žmogaus gyvenimą“, – skėsteli rankomis O. Vaitkevičienė.
A. Vaičius spėjo pasislėpti. „Jis slėptuvėje girdėjo klausimus: „Kas dar su tavim buvo?!“ Turbūt Valerijų mušė. Bet Valerijus neišdavė“, – vyskupo pasakotą istoriją įsiminė O. Vaitkevičienė.
Lietuvių kankinys
Jauniausias iš trijų brolių J. Vaitkevičius Valerijų paskutinį kartą matė tėviškėje. Iki tremties dienos buvo likę visai nedaug. Tėvukas klieriką nuvežė stotin – važiuoti į Kauną.
„Jis buvo geriausias iš brolių, dūšios žmogus. Man dovanų parveždavo iš Kauno: tai tušinukų, tai saldainių. Kai būdavo varduvės ar gimimo diena, pasveikindavo.“
Vyrui antrina žmona: „Valerijus buvo labai geras žmogus, turbūt dėl to pirmutinis ten ir mirė. Tie, kurie sirgdavo ir neidavo į darbą, negaudavo maisto. Jis pavaduodavo ligonius, budėdavo dvi pamainas. Sąlygos buvo sunkios, Valerijus nebeištvėrė“.
2000 metų gegužės 7-ąją Romoje, Koliziejaus aikštėje, Šventasis Tėvas paskelbė 114 lietuvių kankinių. Tarp jų buvo ir Valerijaus Vaitkevičiaus pavardė.
Susirado kapą
Pirmą kartą J. Vaitkevičius brolio kapą aplankė sovietinės okupacijos metais, nuvykęs į ekskursiją Irkutsko srityje.
Atsiskyręs nuo kitų, nuskrido į Olchono salą. Kapinėse pagal nuotrauką kryžių rado iškart. Ant kapo buvo padėtas varpelis.
Vyras nuvalė antkapį, nuravėjo apžėlusį kapą. Nuėjęs į mišką, paskynė gėlių.
Chužyre sutikta moteris prisiminė, kaip susirgęs Valerijus laukė poliklinikoje. Moteris minėjo, kad kažkas toje istorijoje buvo ne taip: lyg ligoniui suleido ne tuos vaistus, tai ir lėmė mirtį.
Užėjo pas Chužyre gyvenusį lietuvį, vedusį rusę. „Įėjęs pasakiau: „Laba diena!“ Jis žiūrėjo nustebęs, jam taip sunku lietuviškai buvo šnekėti. Pasiūliau kalbėti rusiškai. Jis sako: „Ne, nepatogu, lietuviai esam“, – prisimena J. Vaitkevičius. Jis paprašė lietuvio prižiūrėti kapą, bet vėliau į laišką atsakymo negavo.
Nuvažiavęs į Chužyrą parsivežti brolio palaikų, J. Vaitkevičius sužinojo, kad šis žmogus jau išvažiavęs į Lietuvą, kad jo žmona mirusi.
Susapnuotas noras
„Visą laiką turėjau tikslą parsivežti brolį. Dar rusų laikais sapnuodavau, kad plaukiu per jūrą į salą. Mano svajonė išsipildė“, – sako J. Vaitkevičius.
Parsivežti brolio J. Vaitkevičius su kaimynu išskrido paskutiniuoju reisu, skirtu tremtinių palaikams į Lietuvą pargabenti.
Šiaip taip pasiekė salą. Iš vietinių išgirdo, kad teks važiuoti į rajoną leidimo palaikams išsikasti. Nuėjo pas seniūną. „Gerai, tik kaskit šonu“, – patarė sibirietis.
Pagalbos lietuviai nesulaukė. Paprašytas armėnas užsiprašė 2000 rublių. Tai buvo per didelė suma. Girtų padėjėjų lietuviai atsisakė.
Muziejininkė K. Litvinova su vyru atvežė kastuvus. Kasdami vyrai vos išvengė nelaimės: J. Vaitkevičiaus kojas buvo užgriuvęs smėlis.
„Gerai, kad paminklas neužvirto. Žemė buvo judinta: kasant duobę Valerijui, ko gero, šildė ją anglimis", – apie įšalą pasakoja J. Vaitkevičius.
Virto dulkėmis
Atkastas karstas buvo sveikas – toks, koks įamžintas nuotraukoje.
„Čeverykai, mėlynas kostiumas. Pilnas žmogaus vaizdas, net atpažinti gali. Plaukai. Paskui viskas pavirto dulkėmis. Galvojau pagaliuku pavalyti rūbus, o nebėra, ką valyti, – skaudžią akimirką prisimena V. Vaitkevičius. – Psichologiškai labai sunku.“
Parėję į namus, užcinkavo dėžę skrydžiui namo.
Valerijų pašarvojo Kuršėnuose, savo namuose ant Ventos kranto. Gedėjo dvi paras. Susisiekė su vyskupu A. Vaičiumi.
Į laidotuves Skuodo rajone, Narvydžiuose, vyskupas atvyko su keliais kunigais. Pats laikė šv. Mišias, sakė pamokslą, kalbėjo prie kapo duobės. „Čia – pats geriausias žmogus ir pats geriausias mano draugas. Tai buvo kunigas iš pašaukimo“, – sakė vyskupas.
Liko be tėvų
Skaudi ir J. Vaitkevičiaus, Kuršėnuose dirbusio darbų vykdytoju, gyvenimo istorija. Tremtinio dalia buvo skirta ne tik jo broliui, bet ir tėvams.
Ūkininkai Vaitkevičiai, turėję 50 hektarų žemės, iš gimtųjų namų į Krasnojarsko sritį išvežti 1949 metais.
„Lankiau Skuodo gimnaziją. Pavasarį buvo mokinių atostogos. Parėjau namo, galvojau, pailsėsiu, atsipalaiduosiu – savaitę nebuvau. Tėvukai sako: „Šneka, kad veš žmones“.
Šeima dviem dienoms išėjo iš namų. Grįžusiems nuomininkai papasakojo, kad buvo ieškomi ne tik namuose, bet ir laidotuvėse. Landžiojo net po karstu žiūrėti, ar nepasislėpę.
Ramybė truko neilgai. Kaimo paštininkas pranešė, kad vėl veža žmones.
J. Vaitkevičius nuėjo pasislėpti į bunkerį, iškastą per karą. Atėjęs tėvukas pasakė: „Visi jauni žmonės pasilieka, pasilik ir tu. Eik pas siuvėją. Jei neišveš, vakare kitur susitiksime.“ Dar įkišo 100 rublių į kišenę.
„Aš taip ir išėjau. Apėjau aplinkui miškais. Sugrįžau. Žiūriu, kad pas mus jau arkliai stovi. Veža. Vakare nuėjau į sutartą vietą pas žmogų. Jis sako, kad pats padėjo išvežti – su arkliu reikėjo atvažiuoti. Parėjau verkdamas namo.“
J. Vaitkevičius tuomet ėjo tik penkioliktus metus.
Kitą dieną kaimynas pakinkė arklį ir paauglį nuvežė pas brolį, mokytojavusį Kartenoje. Brolis liepė baigti trečiąją gimnazijos klasę, pažadėjo finansuoti.
J. Vaitkevičius grįžo į mokyklą. Po savaitės – vėl vežimai. Sugrįžusį iš rytmetinių mokinių mišių, šeimininkė įspėjo: „Joneli, veža žmones, žiūrėk, kad neužeitų.“
„Aš tik galvojau, į kurią pusę dėtis: pas dėdę ar į tėviškę? Per tiltą laukais pasileidau į tėviškę. Vėliau sužinojau, kad vežti prisistatė už 15 minučių.“
Jaunuolis gyveno tai pas brolį, tai namuose, tai pas bobutę. Jo ieškojo dar 2–3 sykius.
„Išvežtųjų vaikas. Žmonės bijojo priimti. Baisus gyvenimas. Nepaklydo, nenuėjo blogais keliais, – apie vyrą sako O. Vaitkevičienė. – Jo tėvai buvo labai geri žmonės. Kai su vyru nuvažiuodavome į tėviškę, sakydavo: „Sveikas, Jonai, koks geras tavo tėvukas buvo.“
Mama grįžo
J. Vaitkevičius paima dar dvi nuotraukas. Vienoje – menkas kryžius laukuose. Kitoje – prie to paties kryžiaus stovintys du lietuviai.
Tai – tėvo, gimusio 1873 metais, kapas. Tremtyje jis pagyveno tik metus, mirė 1950-aisiais. Mirties liudijime nurodyta: mirė „nuo senatvės“.
„Nuvežė juos avių ganyti. Gero darbo niekas neskyrė. Ateidavo kupčiai, bet senų niekam nereikia. Blogai jiems buvo, – nuo nuotraukos akių nepakelia vyras. – Tėvas sakė nebegrįšiąs. O Valerijus žadėjo tėvų kaulus parvežti...“
Po vyro mirties likusi viena Vaitkevičienė gavo leidimą vykti pas sūnų Valerijų į Chužyrą. Kai atvažiavo, sūnus jau buvo ant mirties slenksčio.
„Mama į Lietuvą pabėgo be leidimo. Sunkiai grįžo, buvo paklydusi. Brolis dirbo Smilgių (Šiaulių rajonas) mokyklos direktoriumi. O mama nuvažiavo į Smilgius prie Panevėžio“, – prisimena J. Vaitkevičius.
Nors buvo ieškoma, į persekiotojų nagus moteris nepakliuvo. Mirė 1964 metais balandžio 17 dieną. Po beveik 30 metų prie jos atgulė iš Olchono salos parvežtas sūnus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir repr.
ŠEIMA: Kuršėnuose gyvenantiems Onai ir Jonui Vaitkevičiams brangus Valerijaus Vaitkevičiaus atminimas.
TREMTINYS: Valerijus Vaitkevičius tremties vietoje, Baikalo ežero pakrantėje.
KOLEKTYVAS: Valerijus Vaitkevičius (vatine striuke, antras iš dešinės) su bendradarbiais tremtyje.
GEDULAS: Prie Valerijaus Vaitkevičiaus kapo Chužyro kapinėse gedi motina ir tremtiniai-klierikai.
LAIDOTUVĖS: Į Valerijaus Vaitkevičiaus laidotuves susirinko daug žmonių. Fone – namas, kurio klierikas su bičiuliu nespėjo baigti statyti.
PROCESIJA: Laidotuvių procesija Chužyro gatvėje.
ATSISVEIKINIMAS: Prie kapo duobės.
PERLAIDOJIMAS: Valerijaus Vaitkevičiaus palaikų perlaidojimas Skuodo rajone.
KAPAS: Tėvo Vaitkevičiaus kapas Krasnojarsko krašte.