Naujausios
SIBIRO ATGARSIAI (4)
Lageris atskyrė pusseseres
Kelmės rajone, Mockaičiuose, gyvenanti 88-erių Stefa Gumuliauskienė apsiverkė, „Šiaulių krašte“ pamačiusi pusseserės Vandos Valiūtės, gyvenančios Sibire, Centriniame Chazane, nuotrauką. S. Gumuliauskienė ir šiandien ryškiai prisimena pranašišką sapną, susapnuotą prieš Vandos suėmimą. „Jai ašarų daug kliuvo, mums truputį mažiau....“ – atsidūsta.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Netikėta žinia
„Mano giminės gyvena Kelmės rajone. Pusseserė Stefa Gumuliauskienė, 2 metais ir 2 mėnesiais už mane vyresnė, 88 metų. Jos dukra – rusų kalbos mokytoja Antanina Valčiukienė. Suraskit jas, perduokit linkėjimų“ – prašė Centriniame Chazane sutikta 86-erių savamokslė dailininkė V. Valiūtė.
S. Gumuliauskienę ir A. Valčiukienę linkėjimai iš Irkutsko srities pasiekė per straipsnį „Šiaulių krašte“.
Pirmoji skambučio sulaukė A. Valčiukienė. Kolega pranešė, kad rašoma apie ją, mamą ir „kažkokią Vandą“.
„Vuoje! Apsirėkiau“, – žemaitiškai savo jausmus, pamačiusi laikraštį, išsako S. Gumuliauskienė.
Moters akyse – ir džiaugsmo, ir skausmo ašaros.
Graži, gabi, darbšti
Pusseserės panašios šypsena, rankų gestais ir šviesiu žvilgsniu.
Stefa ir Vanda – seserų dukros. Gyveno netoli viena kitos, prie Medvėgalio.
Abi šeimos buvo kumečiai, žemės neturėjo. Vandos šeima gyveno svirne. Tėvai augino septynis vaikus, Vanda buvo vyriausia.
Pusseserės atmintyje Vanda – labai gabi, tvarkinga, greita, darbšti. Ir labai graži. Mėgusi gėles. Labai gražiai rašiusi dienoraščius.
„Galėjo būti rašytoja“, – atsidūsta.
Vyšnios virto ašaromis
Aštuoniolikmetė V. Valiūtė buvo suimta 1946 metais.
„Aš Vandą mačiau prieš paėmimą. Tą naktį, kai ją išvežė, sapnavau vyšnią. Tokia neaukšta, bet tiek apkibusi uogomis! O Vanda visas uogas nuvalgiusi! Aš taip pykstu ant jos, mat kokia, suėdė visas uogas, man tik kelias paliko...“
Stabtelėjusi pusseserė Stefa tęsia: „Sako, sapnais netikėk... Jai ašarų daug kliuvo, mums – truputį mažiau...“
Naujieną, kad Vanda suimta, atnešė senelė.
„Galima sakyti, per mano kaltę ją paėmė“, – pakelia akis S. Gumuliauskienė. Atmintyje atkuria lemtingą praeities susitikimą.
Stefą „miškiniai“ pasiuntė pas Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio ryšininką. Tik vėliau paaiškėjo, kad ryšininkas buvo NKVD šnipas.
Pakeliui Stefa užėjo pas Vandą. Abidvi apie 5 kilometrus nukulniavo į Pečiulius. „Ryšininkas“ gerai pažino Vandos tėvą. Žinojo ir Vandą. O Stefos pavardės nežinojo.
„Taip aš ir palikau“, – skėsteli rankomis S. Gumuliauskienė.
Nuosprendis V. Valiūtei – 10 metų lagerio.
„Biedni buvome, net padėti niekuo negalėjome... Niekuo vargšei... 10 metų, visa jaunystė...“ – S. Gumuliauskienė nebegali pratarti nė žodžio. Gerklę užspaudžia ašaros.
Kaip grūdai tarp girnų
Kartu su V. Valiūte buvo išvežta ir V. Montvydo pamotė S. Monstvilienė, gyvenusi netoliese, Gatautiškėje.
S. Gumuliauskienės jaunystės namai buvo neramioje vietoje, prie kalno, aplink – alksnynai, susijungę su miškais. Kitoje pusėje – miestelis.
„Dieną eidavo viena valdžia, naktį – kita. Buvome malami, kaip grūdai tarp girnų. Partizanus gerbėm ir tikėjom. Kokių vyrų buvo! – sušvelnėja S. Gumuliauskienės balsas. – Vis būdavo sakoma: 1-ą, 15-tą ateis amerikonai rusus išvaryt. Tikėjome, laukėme išsižioję, kaip gervė giedros.“
Bet vilties buvo vis mažiau. S. Gumuliauskienė mena 1948 metų žiemą V. Montvydo jai pasakytus žodžius: „Vylė, vylė mus amerikonai, dabar visi žūsime. Mums ateities nebėra. Nebėra vilties. Nebetikime.“
Žemaičių apygardos vadas po šių žodžių išgyveno penkerius metus: 1953 metais žuvo išduotas kartu su adjutantu.
Išblaškyta šeima
1948 metais į Irkutsko sritį ištremti V. Valiūtės tėvai su 14 metų Albinu, 13 metų Vlade, 7 metų Jonu, trejų Salomėja. Brolis Celestinas buvo pasitraukęs iš namų. Vanda ir vyriausias iš brolių Viktoras – „paimti“.
Iš Valių šeimos gyvi likę trys. Kaune, gyvena 80-metis Celestinas. Jonas – Baltarusijoje ar Ukrainoje. Vanda, atbuvusi bausmę, atvažiavo pas tėvus ir liko Centriniame Chazane.
Po tremties vienintelė Vladė su vyru grįžo į Lietuvą, gyveno prie Tauragės. Salomėja su vyru išvažiavo į Murmanską. Albinos vaikas gyvena Barnaule...
S. Gumuliauskienė rodo V. Valiūtės atsiųstas laidotuvių nuotraukas.
Tėvą į amžino poilsio vietą išlydėjo žiemą. Ant mamos laidotuvių nuotraukos dailia rašysena Vanda užrašė: „Mamos kostiumėlis atrodo margas, tai nuo lietaus, nes kaip tik išnešėm laukan, pradėjo lyti. Laidojom labai lyjant.“
Grįžti nesiryžo
Apie 1973–1974 metus V. Valiūtė buvo atvažiavusi į Lietuvą. Atvyko su sesers mergaite, ši kalbėjo tik rusiškai.
V. Valiūtė lankė gimines, džiaugėsi atvažiavusi. Bet gyventi čia negrįžo.
„Norėjau, kad parvažiuotų. Tėvai ten buvo, ten išmirė. Albina, sesuo, ten mirė. Grįžti čia reikėjo pinigo, – ieško priežasčių pusseserė. – Laikams pasikeitus, buvo gavusi butą Šilalėje. Paliko valdžiai.“
Kiek pagalvojusi, iš atminties pacituoja V. Valiūtės laišką: „Būtų gerai į Lietuvą, bet pripratau, man jau ir čia patinka.“
S. Gumuliauskienė ištiesia prieš keletą metų pusseserės atsiųstas nuotraukas. Ta pačia kruopščia rašysena, tik kiek virpančiomis rankomis, parašyta, jog nufotografavo socialinės apsaugos darbuotojai „dėl konkurso gėlių auginimo“.
Kitoje nuotraukoje už savamokslės dailininkės nugaros – paveikslai. „Dabar jis kabo mūsų daktarės kabinete“, – apie vieną iš peizažų paaiškina autorė.
Iš kur V. Valiūtės dailininkės gyslelė? „Dievas geras žino“, – savo atsakymą turi S. Gumuliauskienė.
Baisūs laikai
Su V. Valiūtės šeimos nelaimėmis susietas ir S. Gumuliauskienės gyvenimas. Ją kaltino esant „banditų ryšininke“. Ištisus metus tampė, norėjo užverbuoti. „Partizanams papasakojau, kaip mane tardė. Kad pasirašyt pasirašiau, nežinau po kuo, nes rusiškai nemokėjau.“
Kas dešimt dienų naktimis į Laukuvą turėjo eiti tardymų. „Jeigu neateidavau, stribokai visą kaimą apsupdavo.“
Kartais susitikdavo NKVD būstinėje, dažnai – Laukuvoje kapuose. Liepdavo surinkti žinias apie vieną ar kitą žmogų.
„Sakydavau: „Ką aš galiu surinkti, jei visi žino ir mato, kaip per Požerės miesčiuką pas jus einu! Aš tik pati galvoju, kada man užpakalį ištarkuos! – dabar jau nusišypso S. Gumuliauskienė. – Klausia, kodėl tu eini, kad nieko nežinai. Sakau, liepia ir einu.“
Patylėjusi priduria: „Juk ar gali pasakoti, kada kas užeina, ar kad su žmogumi susitinki? Jei pasakydavai ką, tuoj paima. Neduok Dieve, kokie laikai baisūs buvo...“
S. Gumuliauskienė sako maniusi, jog išeis iš proto.
„Kol kapuose tardydavo, dar nieko. Bet kai būstinėje nueini, atsiverčia raštus... Atsimink, ką šnekėjai! Kad teisybę sakytum, bepigu, o čia kožną žodį turi meluoti. Jei teisybę sakysi, visą kaimą išveždinsi.“
Laukė lemties
S. Gumuliauskienė stebisi, kad jos likimą 1948 metais, prieš Šventą Petrą, išklojo čigonė.
„Užsipirk mišias prie šv. Antano, tada neišvažiuosi į tolimą kelią. Į valdiškus namus pakliūsi, vargo daug turėsi, bet į tolimą kelią neišvažiuosi. Tamsūs vyrai labai padės. Apsiženysi su šviesiu vyru, išvažiuosi į miestą. Mieste gyvensi geriau nei kolchoze. Su vyru nugyvensi iki amžiaus galo“. Tai – čigonės žadėti ir S. Gumuliauskienės gyvenimu pasitvirtinę epizodai.
1950 metais dukrai Antaninai buvo 6 mėnesiai, kai „stribokai“, įžengę į namus, pranešė: „Esi nuteista už akių 15 metų kalėjimo“.
Moteris sako žinojusi, kad anksčiau ar vėliau jos ateis. Viena iš partizanių buvo sakiusi: „Jei mane paims, aš visus išduosiu.“
Sužinojusi, kad ši mergina su kovos draugu pakliuvo gyva (dar du vyrai ir mergina bunkeryje nusišovė), S. Gumuliauskienė nusiprausė, susitvarkė ir laukė.
„Mane išsivedė iš trobos. Cypesys, klykesys. Eidama atsisukau į pažįstamą striboką. Žiūriu, jam ašaros – tekšt, tekšt. Trobos, atrodė, stogas nusikels. O man nė ašara neiškrito.“
Stebuklas
Nuvežė į Rietavą. Tardymas. Akistata. Prieš akis – mušamas tardomasis.
Juodaplaukio tardytojo paklausta, ar buvo kviečiama į mišką, S. Gumuliauskienė verkdama papasakojo, kad kaip tik toji partizanė ją ir buvo vadinusi: „Esi biedna mergikė. Įsitaisysi gražią suknelę, gerus batelius.“
„Aš jai atsakau, kad turiu medines klumpes, marginį sijoną, penkiais mano pirštais uždirbtus. Svetimo turto, krauju ir ašaromis aplaistyto, man nereikia. Taip verkdama ir pasakiau tam viršininkui.“
Iki šiol tikru stebuklu S. Gumuliauskienė vadina akimirką, kai nuo stalo pakilęs vyras paplojo per pečius: „Šaunuolė, kad nėjai. Palikai ir gyvenk sau.“
Dar kartą pergalvojusi tą dieną, S. Gumuliauskienė svarsto: „Jei būčiau bagotesnė ar žemės turėjusi, būtų išvežę.“
Rūpestis
Už S. Gumuliauskienės nugaros visą pokalbį jaukiai snaudžia katė.
„Ar Vanda tik tą vieną šunį turi? – vėl klausia apie pusseserę Sibire. – Pirma laikė ožkas, avis, kai prie tėvų parėjo, karvę įtaisė.“
Klausinėdama ir pasakodama S. Gumuliauskienė susizgrimba: „Bet ką ji dabar vargšė darys? Gaila mano jos, kur žiemą dings. Gal geriau eitų į senelių namus... Būtų aprūpinta, nereiktų pačiai ugnelės kurti...“
Išlydėdama stveria lazdelę ir lydi į lauką. Iki gatvės Centriniame Chazane išlydėjo ir jos pusseserė V. Valiūtė. Skirtingu laiku, skirtingose pasaulio vietose jos išlydėjo modamos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir repr.
EMOCIJA: Stefą Gumuliauskienę žinios iš daug metų nematytos pusseserės Vandos Valiūtės, likusios gyventi Irkutsko srityje ir džiugina, ir graudina.
RIMTIS: Stefa Gumuliauskienė saugo nuotrauką, kurioje Vanda Valiūtė nufotografuota Centriniame Chazane prie tėvo kapo.
POMĖGIS: Pusseserei Vanda Valiūtė atsiuntė nuotrauką, kurioje ji – prie puoselėjamų gėlių.
FOTOGRAFIJA: Viešėdama Lietuvoje, Vanda Valiūtė (kairėje) nusifotografavo su pussesere Stefa Gumuliauskiene ir jos vyru Viktoru.
ŠEIMA: Stefa Gumuliauskienė su dukra Antanina Valčiukiene sulaukė žinių iš Centrinio Chazano. „Sėsiu rašyti laiško“, – žadėjo S. Gumuliauskienė.
Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
LINKĖJIMAI: Vanda Valiūtė vasarą džiaugėsi sulaukusi tautiečių ir įdavė linkėjimų savo pusseserės šeimai. Tarp svečių ji sutiko ir jaunystės kaimynų palikuonį.
DAILININKĖ: Vanda Valiūtė – savamokslė dailininkė, dešimt jaunystės metų praleidusi lageryje.
POMĖGIS: Nors Vanda Valiūtė skundėsi pašlijusia sveikata, jos kieme tebežydėjo gėlynai.