Gim­ta­die­nio pro­ga – dvi pa­ro­dos

Daug pra­smin­gos veik­los

Kai 1992 me­tais 10 šiau­lie­čių gru­pė nu­va­žia­vo į Vil­niaus Mo­ky­to­jų na­muo­se ati­da­ry­tą "Var­tų" ga­le­ri­ją pra­šy­ti pa­gal­bos ir pa­ta­ri­mų, jie ti­kė­jo, kad pa­ro­di­nė veik­la bus pra­smin­giau­sia.

"1992-ai­siais šio­je sa­lė­je bu­vo tre­jos du­rys, še­ši lan­gai, ir tik vie­na sie­na, ant ku­rios ga­lė­jai ka­bin­ti pa­veiks­lus, – gim­ta­die­nio ren­gi­ny­je pri­si­mi­nė J. Ali­šaus­kie­nė. – Rei­kė­jo nu­spręs­ti, ką da­ry­ti, ka­dan­gi sa­lė ma­ža, o šou ir ki­to­kių da­ly­kų, ku­rie at­si­per­ka, ne­tu­rė­jo­me. Mums la­bai pa­ti­ko "Var­tų" ga­le­ri­ja. Mums at­ro­dė, kad ge­riau­sia, svar­biau­sia yra pa­ro­di­nė veik­la ir la­bai rei­kė­jo įro­di­nė­ti, kad lik­tų žo­dis "ga­le­ri­ja", nes tai su­tei­kia pra­smės dar­bui. Jei­gu bū­tų tik kul­tū­ros cent­ras , bū­tų la­bai sun­ku."

Ga­le­ri­jos va­do­vė pa­sa­ko­jo, kad kur­tis ir reng­ti pa­ro­das pir­miau­sia pa­dė­jo vil­nie­čiai, o šiau­lie­čiai sa­kė: nie­ko čia ne­bus. "Tik po ke­le­rių me­tų, kai pa­ma­tė, kad iš Vil­niaus me­ni­nin­kai čia da­ro pa­ro­das, pri­si­jun­gė šiau­lie­čiai. Ačiū jums", – dė­ko­jo J. Ali­šaus­kie­nė.

Ji trum­pai ap­žvel­gė įstai­gos veik­lą: džiau­gė­si su­lau­kian­ti ypa­tin­gų at­li­kė­jų, ku­rie kon­cer­tuo­ja gar­siau­sio­se sce­no­se, ga­le­ri­jo­je vyks­ta ir kny­gų pri­sta­ty­mai, su­si­ti­ki­mai su ra­šy­to­jais, poe­tais, me­no fes­ti­va­liai. "Kul­tū­ra pir­miau­sia yra bend­ra­vi­mas, o ka­da bend­rau­ja­me per li­te­ra­tū­rą, mu­zi­ką, dai­lę, mes pa­tys mo­ky­da­mie­si ei­na­me į ki­tus me­tus", – sa­kė J. Ali­šaus­kie­nė.

Per 27 me­tus ga­le­ri­ja pri­sta­tė 704 pa­ro­das, ne tik šiau­lie­čiams, bet ir ki­to­se ga­le­ri­jo­se, pa­ro­das su­ren­gė per 400 dai­li­nin­kų. J. Ali­šaus­kie­nė var­di­jo kai ku­riuos au­to­rius, ku­rių pa­ro­dos ta­po kul­tū­ri­niu įvy­kiu. Tarp jų – Ado­mo Ja­covs­kio dar­bų pa­ro­da.

"Ti­kė­tis, kad ga­lė­tu­me čia pri­sta­ty­ti Ado­mą Ja­covs­kį – kaž­kas ne­ti­kė­to, bet bu­vo! Ir ne­pra­ran­du vil­ties, kad at­si­svei­ki­nant su ga­le­ri­ja mes dar pri­sta­ty­si­me A. Ja­covs­kį", – šie J. Ali­šaus­kie­nės žo­džiai ne vie­nam su­kė­lė klau­si­mų. Vė­liau pa­klaus­ta, ką tu­rė­jo ome­ny­je, ji tik mos­te­lė­jo ran­ka: tik­rai ne­kal­bė­jo apie ga­le­ri­jos pa­bai­gą.

Mums at­ro­dė, kad ge­riau­sia, svar­biau­sia yra pa­ro­di­nė veik­la ir la­bai rei­kė­jo įro­di­nė­ti, kad lik­tų žo­dis "ga­le­ri­ja".

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­to di­rek­to­rė As­ta Le­saus­kie­nė, svei­kin­da­ma ga­le­ri­ją su gim­ta­die­niu, lin­kė­jo "ne­pas­veik­ti" nuo kul­tū­ros vi­ru­so, sirg­ti ir džiaug­tis ypa­tin­ga vie­ta mies­to kul­tū­ros gy­ve­ni­me. Stip­ry­bės, op­ti­miz­mo lin­kė­jo ir ki­ti svei­kin­to­jai. J Ali­šaus­kie­nė bi­čiu­liams pa­dė­ko­jo ga­le­ri­jos do­va­no­mis.

Sei­mo na­rys Sta­sys Tu­mė­nas Sei­mo pa­dė­kas įtei­kė ga­le­ri­jos va­do­vei ir dar­buo­to­jams: As­tai Stan­kū­nie­nei, Ma­ry­tei Ruz­gy­tei, Da­riui An­če­re­vi­čiui.

Nuo Pa­ry­žiaus iki laip­tų

Gim­ta­die­nio kul­mi­na­ci­ja – dvie­jų kū­rė­jų pa­ro­dos. Jas pri­sta­tė me­no­ty­ri­nin­kė Da­nu­tė Zo­vie­nė. Ta­py­to­jo Ri­mo Zig­mo Bi­čiū­no kū­ry­bą ir bend­ra­vi­mą su au­to­riu­mi ji va­di­no šven­te. Iš jo kū­ri­nių sklin­da di­džiu­lis po­zi­ty­vas.

"Jis yra spal­vos meist­ras, ku­ria šven­tę pa­veiks­luo­se", – sa­kė me­no­ty­ri­nin­kė. Pa­ro­do­je pri­sta­to­mi dar­bai, su­kur­ti po 2000 me­tų. Tarp jų yra ir bū­din­gas au­to­riui tri­vei­džio per­so­na­žas, pa­veiks­luo­se per­si­pi­na pei­za­žas, po­rtre­tas, na­tiur­mor­tas, o spal­vų gy­lis ir in­ten­sy­vu­mas at­ro­do toks ne­lie­tu­viš­kas. "Dai­li­nin­kas ne­gy­ve­no ir ne­si­mo­kė Pa­ry­žiu­je, bet jo me­nas "pa­ry­žie­tiš­kas", – apie R. Z. Bi­čiū­no kū­ry­bą yra sa­kęs ta­py­to­jas, dai­lės kri­ti­kas Aloy­zas Sta­siu­le­vi­čius.

R. Z. Bi­čiū­nas iš­si­ski­ria hu­mo­ro jaus­mu, op­ti­miz­mu. D. Zo­vie­nė pri­si­mi­nė, kaip jis, ei­da­mas pro gel­to­nai da­žy­tą na­mą Šiau­liuo­se, su­rea­ga­vo: "Koks mė­ly­nas na­mas!".

Pats au­to­rius apie sa­vo dar­bus ne­no­rė­jo kal­bė­ti, sa­kė ne­tu­rįs to­kios tei­sės, nes dar­bai pa­sa­ko­ja apie au­to­rių. R. Z. Bi­čiū­no dar­bų yra įsi­gi­ję Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Gru­zi­jos mu­zie­jai, Vals­ty­bi­nė P. M. Tret­ja­ko­vo ga­le­ri­ja Mask­vo­je, Dr. Lud­wi­go mo­der­naus me­no mu­zie­jus Kel­ne (Vo­kie­ti­ja), Bul­ga­ri­jos, Če­ki­jos na­cio­na­li­nės ga­le­ri­jos, Len­ki­jos šiuo­lai­ki­nio me­no ga­le­ri­ja, pri­va­tūs me­no ko­lek­ci­nin­kai Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

Dar jau­nys­tė­je au­to­rius bu­vo ži­no­mas už Lie­tu­vos ri­bų, jo kū­ri­niai bu­vo siun­čia­mi į Ve­ne­ci­jos bie­na­lę ir De­lio trie­na­lę, pa­ro­das Ka­nuo­se, To­ki­ju­je, Ba­ze­ly­je ir ki­tur. 1982 me­tais jis da­ly­va­vo Mar­ko Ša­ga­lo ju­bi­lie­ji­nė­je pa­ro­do­je Pran­cū­zi­jo­je.

Jis įkvė­pė sa­vo ma­mą Mo­ni­ką Bi­čiū­nie­nę pra­dė­ti ta­py­ti jau bran­džia­me am­žiu­je. Šian­dien nai­vio­sios ta­py­bos kū­rė­ja yra pla­čiai ži­no­ma pa­sau­ly­je.

Ga­le­ri­jos tre­čia­me aukš­te ati­da­ry­ta Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Vi­daus li­gų sky­riaus ve­dė­jos, Nu­si­pel­niu­sios gy­dy­to­jos Ri­tos Ruš­ky­tės fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da "Laip­tai".

Au­to­rė, prieš pa­ro­dą sa­kiu­si, kad "ne­tu­ri, ką pa­sa­ky­ti", pri­sta­tant jos fo­tog­ra­fi­jas bu­vo kuk­li žo­džiais. Daug ke­liau­jan­ti me­di­kė fo­tog­ra­fuo­ja laip­tus, nes įžvel­gia jų gro­žį ir sim­bo­li­ką: "Yra laip­tai į vir­šų ir į apa­čią. Į vir­šų – per­ga­lė, lai­mė, švie­sa, į apa­čią – tam­sa, pra­lai­mė­ji­mas, am­ži­ny­bė... "