Naujausios
Rašytoja mokėsi mirti, kad galėtų gyventi
Kraštietė rašytoja, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė prieš trejus metus dėl vėžio neteko vyro, pati išgyveno šią klastingą ligą. Rašytoja savo patirtį sudėjo knygoje „Kaip mes mokėmės mirti“, atvirai kalbėjosi susitikime su šiauliečiais.
Justina DIKŠAITĖ
justina@skrastas.lt
Ligonis sveiksta vienas
Praėjusią savaitę rašytoja lankėsi Šiaulių miesto viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje ( Aido g.). V. Jasukaitytė pasakojo, kad knygą ėmė rašyti tada, kai kasdien alinančius skausmus kentė ne tik ji, bet ir jos mylimas vyras. Tada, kai suprato, kad jos kančios ir patirtis gali būti naudinga kitiems.
„Dabar ši liga yra plintanti, todėl kiekvienas žmogus turi būti pasiruošęs atsakingai žiūrėti į savo gyvenimą, gydymąsi ir sveikimą“, – įsitikinusi V. Jasukaitytė. Ji supratusi ir tai, kad gydymas ir sveikimas yra tarpusavyje nesusiję etapai.
Gydymas – tai tradicinė medicina, daktarų skiriama chemoterapija, kuri yra būtina. Tačiau gydytojas nežino, kaip ligonis jaučiasi, kaip stipriai jis bijo mirti ir kaip labai nori pasveikti.
Rašytoja svarstė, kad gydytojas nežino, jog nuo vaistų bemiegėmis naktimis imi matyti gyvenimo nuotrupas ir suprasti, kas gyvenime yra svarbiausia. Nežino, kaip imi gailėtis veltui iššvaistyto laiko. Visa tai suvokti, rašytojos manymu, ligonio darbas, kurį galima vadinti sveikimu.
„Kai sužinojau diagnozę – supratau, kad turiu pasirinkti: noriu ar nenoriu gyventi“, – sakė V. Jasukaitytė. Tada suvokė, kad dėl vaikų ir nebaigtų rašyti knygų ji negali pasiduoti.
Gelbsti malda
Sveikti V. Jasukaitytei padėjo malda ir ryšio su Dievu stiprinimas. „Visiškai pasitikėjau Dievu. Galvojau – jis negali manęs palikti. Aš jau esu jame, todėl neturėčiau nieko bijoti“, – prisiminė išgyvenimus rašytoja.
Ji patyrė, kad norėdamas gyventi, turi ieškoti būdų, kaip tapti stipresniam už ligą. Daugiau nei dvidešimt metų kabalą – senovės žydų mokymą apie pasaulio atsiradimą, kalbos prigimtį ir Dievo vidaus gyvenimą bei blogio kilmę – tyrinėjančiai rašytojai tas būdas buvo malda.
Maldos žodžius V. Jasukaitytė sugalvojo pati. Dabar ryte pabunda ir užmiega tardama: Dievas yra jos dešinėje ir kairėje, už nugaros ir prieš ją, gelmėse po ja ir virš jos, Dievas yra joje ir ji yra jame – joje nėra nieko, kas būtų ne iš Dievo.
Kovoje su vėžiu V. Jasukaitytė pasitelkė ir saviįtaigą – eidama komunijos sau kartodavo, kad jos jėgos yra neišsenkančios, nes jas palaiko neišsenkančios jėgos šaltinis.
Mirties nėra
Rašytoja buvo atvira: gyvendama santuokoje su vyru susibardavo ir dėl smulkmenų, kartą net grėsusios skyrybos, tačiau akistata su vėžiu porą suartino kaip niekas kitas.
Pati kęsdama chemoterapijos gydymą, įsitverdama sienų rašytoja perrišinėjo tuo metu sirgusio vyro tvarsčius.
„Abu stovėjome ties mirtimi. Supratome, kad – viskas, kitos išeities gali ir nebūti. Tačiau pačiu sunkiausiu momentu įsijungia sielos mechanizmas. Nesvarbu, tiki pomirtiniu gyvenimu, ar ne, bet imi stipriai jausti, kad mirus kūnui – dar niekas nesibaigia“, – kalbėjo V. Jasukaitytė.
Rašytoja įsitikino, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra optimistas ir jo siela žino, kad yra amžina ir neišnykstanti. Tik sąmonė – tarsi geležinė uždanga. Vieno žmogaus sąmonė yra labai tvirta ir nelinkusi tikėti Dievu, kito – plona kaip draperija, intuityvi.
Užklupti ligos sutuoktiniai, rašytojos žodžiais, ėmė mokytis mirt. Kai susitaikė su ta mintimi, sako supratę, kad mirties nėra – tik nenutrūkstantis sielos gyvenimas.
„Vieni iš paskutiniųjų mano vyro žodžių buvo: nėra mirties, vaikeli, mirties iš viso nėra. Yra tik nenutrūkstantis gyvenimas, o dvasios ryšiai nenutrūksta niekada, – prisiminė rašytoja. – Jau treji metai kaip nebėra vyro. Su niekuo taip negaliu išsikalbėti, kaip galėdavau su juo. Tačiau visada jaučiu jį šalia, tarsi būtume suaugę kaip vienas medžio kamienas“.
Vertingiausia, ką turime – laikas
Rašytoja sako, kad liga ją išmokė vertinti laiką. „Esame savo gyvenimo kūrėjai ir šeimininkai čia ir dabar, tik reikia daryti tai, ką liepia širdis“, – tikino V. Jasukaitytė.
Dabar moteriai ambicijos ir dėl jų kylantys barniai atrodo didieji laiko ir žmogaus gyvenimo rijikai, į kuriuos visiškai nereikėtų kreipti dėmesio.
„Supratęs, kad mirs arba gyvens labai trumpai, žmogus pirmiausiai ima gailėtis veltui praleisto laiko ir supranta, kiek daug dar nepadarė, – priminė rašytoja. – Todėl reikia mokytis teisingai gyventi, tada ir mirtis negąsdins“.
Ne mažiau svarbu ir išmokti visiems atleisti. Pasak V. Jasukaitytės, atsiprašyti nėra taip sunku, tačiau atleisti kažkada įskaudinusiam ar palikusiam žmogui – daug sunkiau. Rašytojos nuomone, vėžines ląsteles vešėti skatina būtent užgniaužtos nuoskaudos, neišsakyti jausmai, nereikalinga graužatis dėl to, ko jau neįmanoma pakeisti.
V. Jasukaitytė skatino stengtis sveikai gyventi, keisti save ir savo įpročius, tikėti, stebėti savo mintis ir ugdyti sąžinę. Taip pat kuo daugiau šypsotis, apkabinti, pagirti artimus mylimus žmones.
Jono TAMULIO nuotr.
MINTYS: Kovoje su vėžiu Vidmantę Jasukaitytę gelbėjo mintis, kad ji yra susivyniojusi į Dievą, saugi ir harmoninga.
MALDA: „Kai išdrįsti kreiptis į Dievą, supranti, kad už tavęs stovi tokia galinga sistema, kuriai paklūsta ir pačios baisiausios ligos“, – įsitikinusi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė.