Naujausios
700 skudurinių lėlių – per dvejus metus
Žagarėje (Joniškio rajonas) gyvenanti Stasė Šniukienė, išėjusi į pensiją, neturėdama kuo užsiimti, pradėjo gaminti skudurines lėles. Per dvejus metus moteris jų pasiuvo apie 700.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Lėlės prie pašto dėžutės ir durų
Stasės Šniukienės namus iš tolo atskirsi. Dar nuo vasaros prie vartų esančią pašto dėžutę saugoja trys margasijonės lėlytės. Prieš Vyšnių festivalį šeimininkė buvo susodinusi ant kėdžių visą praeivius džiuginusią „šeimyną“. Lėlės kompozicijoje žaidė, vyniojo siūlus į kamuolius, mezgė.
Prie įėjimo į namą virš durų taip pat kabo kelios lėlės. Taip pat jos žvalgosi per langus.
Pradėjo siūti išėjusi į pensiją
Stasė Šniukienė veda į kambarį, kur ant sofos mirga marga spalvų jūra: tai – apie 50 naujų, nuo vasaros pasiūtų lėlių. Dar gera dešimtis netilpusių sudėta į pintą krepšį.
Visos jos papuoštos suknelėmis, dailiais „kvarbatkuotais“ sijonais, palaidinukėmis, karoliais, su sagutėmis vietoje akių, išpaišytomis blakstienomis, išsiuvinėtomis lūpomis.
„Kai išėjau į pensiją, nebuvo kas veikti. Prisiminiau, kaip globos namų vaikai (ten moteris dirbo virėjos padėjėja – aut. past.) mokėsi siūti raganas. Pabandžiau ir aš, bet jų niūrūs, piktoki, negražūs veidai man nepatiko. Nusprendžiau, – tegul mano gaminiai būna linksmi, žaismingi,“ – pasakoja Stasė Šniukienė.
Pasiuva beveik kasdien po lėlę
Užsiėmimas moteriai patiko. Beveik kasdien ji pasiuva po vieną lėlę, tad per dvejus metus sukaičiavo pagaminusi apie 700.
Daugelį gaminių išdalino kaip suvenyrus, dovanas pažįstamiems, draugams, artimiesiems. Porą kartų bandė laimę Žagarės Vyšnių festivalio mugėje. Ir nenusivylė. Praėjusį sykį jų pardavė beveik 80. Tiesa, parduoda jas moteris pigiai, o labai norintiems – tiesiog atiduoda.
„Jeigu žmogui patinka, neša džiaugsmą, kodėl jo nesuteikus?“ – sako žagarietė.
Lėlėms medžiagų dažniausiai ji nusiperka pas dėvėtų rūbų prekeivius. Renkasi spalvingus audinius, mėgsta margumą.
Vaikystė – be lėlių
70-metė Stasė Šniukienė mena vaikystėje lėlių neturėjusi, net ir skudurinės Onutės.
„Matydavau kitas mergaites žaidžiant su lėlytėmis, kurių galvos būdavo plastmasinės, gražios, o kūnas mamų ar močiučių pasiūtas ir pritvirtintas. Bet mes net ir atliekamos skiautės namie neturėjome,“ – mena žagarietė.
Moteris pasakoja augusi nepasiturinčioje šeimoje. Tėvas žuvo, mama dirbdavo pas žmones, parsinešdavo bulvių, burokų, kartais su dukra gaudavo pavalgyti pietus. Namuose dar laukė senelis ir akla močiutė . Jei ant stalo padėta duonos, šeimai tai atrodė šventė. Apie mėsą net kalbos nebuvo.
„Po Kalėdų mišių eidama su mama uostydavau kvapus, sklindančius iš kitų namų per langus. Ypač įsiminė troškintų kopūstų su mėsa kvapas. Sau tokių gardumynų negalėjome leisti,“ – teigia Stasė Šniukienė.
Dirbo nuo 12 metų
Stasė Šniukienė dirbti pradėjo nuo mažumės. 12 metų būdama prižiūrėdavo kitų vaikus, ravėdavo daržus.
„Dirbau 58 metus, bet oficialus stažas – vos 30 metų. Mat dauguma darbų buvo padieniai, be to, dalis kolūkių dokumentų tiesiog pražuvo,“ – sako žagarietė.
Palankiomis aplinkybėmis, sako, gal būtų tapusi siuvėja, nes siūlas ir adata – seni jos draugai. Dabar moteris mėgsta žiūrėti laidas apie madą.
Autorės nuotr.
GAUSYBĖ: Ant sofos – jau apie 50 naujų lėlių, rengiamų kitų metų Vyšnių festivaliui.
POMĖGIS: Stasė Šniukienė lėles siūti pradėjo tik išėjusi į pensiją.
SUTIKIMAS: Lėlės pasitinka ir prie namo durų.
PAŠTAS: Lėlės – tikros paštininkės, saugoja atnešamus laiškus ir laikraščius.