Naujausios
„Gyvenimas yra darbas, o darbas – gyvenimas“
Taip sakė šaukėniškė Elena Burdulienė, 85-ojo savo jubiliejaus išvakarėse. 41 metus E. Burdulienė išdirbo mokytoja. Mylėjo visus mokinius, ir jų buvo mylima. Nuo 1999-ųjų iki šiol dar tebetriūsia pačios įkurtame, bet tapusiu visų Šaukėnų žmonių muziejuje. Sumanymai ir darbai Elenos Burdulienės nepalieka nė akimirkai.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Į darbą – kaip į šventę
Daugiau negu pusę amžiaus Elena Burdulienė skuba į darbą.
Keturios dešimtys metų praleistos pirmoje darbovietėje – Šaukėnų mokykloje. Penkioliktieji metai – muziejuje.
„Nė nepajutau, kad jau šitiek gyvenau. Žiūrėk, vos išaušo – ir jau temsta. Rytas – vakaras, besimainantys metų laikai. Tik pojūtis į darbą eiti kaip į šventę lieka toks pat malonus“, – šypsojosi.
Elenai Burdulienei labiausiai liūdna dėl to, kad jauni žmonės dažnai darbo nemyli. Tempia kaip jungą, skaičiuodami, kiek dar liko dienų iki atlyginimo, sąmoningai, jei tik sugeba, trumpina darbo valandas ir dienas.
„O man kad tik tos dienos būtų ilgesnės, kad laiko – kuo daugiau, kad dar vieną kitą žmogų pakalbinčiau, jo prisiminimus užrašyčiau. Atlygis už darbą yra svarbus, bet ne svarbiausias. Be meilės darbas paprasčiausiai išvargstamas. Jis neteikia niekam džiaugsmo“, – samprotavo šaukėniškė.
Mokytoja
Eleną Burdulienę bene visi šaukėniškiai ir artimiau pažįstantieji paprastai vadina mokytoja. Net ir tie, kurių mokytoja nemokė.
Mokytojai keista, o kartais – ir nejauku. Geriau jau vardu pavadintų. Ji nežino, kodėl taip žmonės elgiasi. Galbūt iš pagarbos? Gal – iš įpročio? Gal todėl, kad pasak pačios E. Burdulienės, tik trijų profesijų atstovai, nepriklausomai nuo to, ką jie veikia, taip ir lieka gydytojai, kunigai. Ir mokytojai.
E. Burdulienė iki šiol prisimena prezidento Antano Smetonos žodžius, parašytus prieš maždaug 80 metų. Jei norime matyti Lietuvą gražią, ekonomiškai tvirtą, patriotiškai nusiteikusią, dirbančią iš širdies, pirmiausia turime atkreipti dėmesį į mokytoją.
Kad mokytojas gerai dirbtų ir visą savo sielą atiduotų mokyklai, jam būtinos geros gyvenimo sąlygos. Mokytojas turi užmiršti paršiukus, karves, daržus ir kitokį ūkį. Mokytojas turi būti mokytojas. 24 valandas per parą. Ištisus metus. Mokyti, ruoštis pamokoms, popamokinei veiklai, bendrauti su vaikais ir jų tėvais.
„Mokytojas turi padėti pagrindus ateičiai. Jei be pamatų statysime Lietuvą, kiek ilgai toks namas stovės? Ir dabar, manau, tokios mintys teisingos ir aktualios“, – svarstė E. Burdulienė.
„Tuščios“ valandos
Į Šaukėnų muziejaus langą vis įkyriau barbena rudeniškas lietus, nors seniausiai turėtų baltuoti sniegas. Pradeda temti. Aikšte autobusų stotelės link nuskuba susitraukęs vaikas, prispaustas netikroviškai didelės kuprinės. Ką padarysi – kiekvienam sava našta.
„Jei reiktų grįžti į pasirinkimo kryžkelę, kitaip negyvenčiau. Neįsivaizduoju savęs be mokyklos, be mokinių. Nesuskaičiuoju, kiek jų esu mokiusi. Nesvarbu. Kiekvieną vaiką mylėjau, neskirstydama į gerą ar blogą. Ir mane, tikriausiai, mylėjo, jei bet kada sutikę šypsosi ir sveikinasi“, – ir pati nusišypso.
Ir muziejaus iš savęs šaukėniškė neišmestų. Ir žmonių pasitikėjimo ja, kaip kraštotyrininke. Per šiuos metus muziejui žmonės padovanojo 46 eksponatus. Neprašyti, patys muziejų ir muziejininkę susiradę. Ne tik iš Šaukėnų, aplinkinių vietovių, bet ir iš visos Lietuvos, užsienio.
Tačiau kai ką Elena Burdulienė bandytų pakeisti, nors ir sunkiai įsivaizduoja, kaip tą reiktų padaryti.
Kaip ir akademikas Pavlovas – dovanotų sau daugiau „tuščių“ valandų. „Iš tiesų, gal ir ne visai tikslu „tuščiu“ laiku vadinti išvykas, koncertus. Tačiau tai – ir ne darbas. Bet, ko gero, ir per tą „tuščią“ laiką sumanymai imtų brautis į mano mintis. Ir darbas pats pasivytų. Tokia jau esu. Nemoku sėdėti ir nieko neveikti“, – sakė E. Burdulienė, sulaukusi 85-osios rudeniu dvelkiančios žiemos.
Autorės nuotr.
DARBAS: Elena Burdulienė, nors ir sulaukusi gražaus amžiaus, apie poilsį negalvoja. Nėra kada, kai sumanymai ir darbai, vienas kitą vydami, į eilę rikiuojasi.