
Naujausios
Prisikėlusi rinktinė
M. Statkus gimė Kaune, užaugo, mokyklą baigė Papilėje (Akmenės r.).
Į Šiaulius karininkas grįžo po kiek daugiau nei 20 metų: baigęs Karo akademiją, 1997–1998 metais buvo paskirtas vadovauti Motorizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis vilkas" Šiaulių KK Vaidoto vardo motodesantiniam bataliono būriui Briduose.
"Tuomet buvau leitenantas, dabar majoras. Tuomet buvau nevedęs, dabar į Šiaulius atvykau su šeima", – šypsosi vadas.
Apie kariuomenę M. Statkus pradėjo galvoti būdamas aštuntoje klasėje.
"Jaučiu, kad esu, kur turiu būti. Kartais sunku, bet kartu – ir lengva. Reikia gyventi čia ir dabar, atiduoti 100 procentų to, ką gali, padaryti geriausia, nuolat tobulėti. Po to darbai, poelgiai bus daug pasakantys", – sako M. Statkus.
Vado kabinete į akis krenta Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vėliava. Jos istorija – ypatinga. Rinktinė buvo įkurta 1991 metais, bet 2006 metų rugsėjo 29 dieną reorganizuota, vėliava perduota Vytauto Didžiojo karo muziejui. Kai 2011 metais spalio 3 dieną rinktinė iš naujo įkurta, vėliava iš muziejaus grįžo atgal.
"Pats Prisikėlimo rinktinės pavadinimas rodo, kad rinktinė prisikelia", – šypsosi vadas. Daug dėmesio karininkas dabar skiria istorijai, domisi partizanų Prisikėlimo apygarda, siekia išsiaiškinti mūšių, bunkerių, kapų vietas ir šviesti karius savanorius.
"Kiekviena šeima turi savo istoriją, o valstybės istorija – mūsų pagrindas. Ką potencialus priešininkas bando informaciniame kare? Išmušti mūsų identitetą, pavyzdžiui, kvestionuoti Žalgirio mūšio svarbą. Tie dalykai yra kertiniai, reikia suvokti jų svarbą. Istorijos neišmanymas sukelia chaosą, žmonės nebežino, kuo tikėti", – sako M. Statkus.
Lentynose rikiuojasi dalis M. Statkaus proginių monetų kolekcijos, liudijančios karjeros žingsnius. Kiekviena turi savo istoriją: atkeliavo iš Irako, Kosovo ar Ukrainos, naujausia – iš Baltijos gynybos koledžo Estijoje, minėjusio įkūrimo 20-metį.
Platus spektras
– Kokia jūsų rinktinė?
– Rinktinėje yra apie 800 karių savanorių ir iki 100 profesinės karo tarnybos karių. Aš esu profesinės karo tarnybos karys.
Kario savanorio sutartį pasirašo tinkantys pagal fizines, moralines savybes, nebausti Lietuvos Respublikos piliečiai.
Mūsų rinktinės statistinis vidurkis – 26 metai. Pagal įstatymą Krašto apsaugos savanorių pajėgose piliečiai gali tarnauti nuo 18 iki 60 metų, spektras platus. Pas mus vyriausi yra 58 metų, jie seniai tarnauja savanoriais.
Ateina įvairiausių specialybių žmonės, yra ir daktarų, ir policininkų, ir ugniagesių, ir virėjų. Išsilavinimas – nuo vidurinio iki magistro laipsnio.
Merginų turime iki 20 procentų.
– Kilus karui Ukrainoje, padaugėjo norinčiųjų tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Kokia dabar situacija?
– 2014 metų įvykiai Ukrainoje supurtė visuomenę. Galiu nuraminti, esame saugūs, bet džiaugiuosi, kad didžioji dalis visuomenės suprato, jog jie yra taikos ir valstybės saugumo dalis. Mes, kariuomenė, esame strėlės antgalis, eisime pirmieji, bet visa kita – visuomenė. Visuomenės palaikymas yra be galo svarbus. Po įvykių Ukrainoje susidomėjimas tarnyba suintensyvėjo ir dabar jis yra pastovus, be svyravimų.
–- Kiek per metus į rinktinę ateina naujų žmonių?
– Statistiškai šimtas žmonių ateina, devyniasdešimt išeina, vyksta atsinaujinimo procesas. Vieni ateina norėdami išbandyti save, kitam draugai rekomenduoja, trečias nori įgyti žinių, įgūdžių ar atlikti alternatyvią tarnybą.
Pastebėjau: jei vaikai paauginti, vyresniems tai – kaip hobis, laisvalaikio praleidimo būdas, savaitgalį išvažiuoti į pratybas, praleisti laiką kitaip, nei įprasta. Tuo pačiu taip rengiasi krašto gynybai. Žmogaus poreikiai – nauda valstybei.
– Buvo laikas, kai kariai savanoriai jautėsi nuskriausti dėl finansavimo. Kaip yra šiandien?
– Jei pasikviestumėme karį savanorį ir pažiūrėtumėte į mane, nepamatytumėte jokio skirtumo – turiu galvoje aprangą, aprūpinimą, ginkluotę. Aš neatsimenu tokio laiko. Dabar sudarytos tos pačios finansinės sąlygos, kaip ir privalomosios karo tarnybos kariams, mokamas atlygis už tarnybą, priedai, esant poreikiui, kompensuojamos transporto išlaidos ir kita.
Tapo labiau matomi
– Į Šiaulius atvykote iš Estijos, kur Baltijos gynybos koledže baigėte Jungtinio vadovavimo ir operacinio štabo lygmens kursus. Ką jie suteikė?
– Prieš tai tarnavau Vilniuje (Sausumos pajėgų štabo viršininko pavaduotojas personalui ir administravimui – red.). Studijos koledže suteikė galimybę įsigilinti į regiono saugumo situaciją, išmokti veikti operaciniame lygmenyje.
Kad pamatytum bendrą paveikslą, reikia atsitraukti. Atsitraukęs pamatai, jog saugumas nėra vienintelis Lietuvos iššūkis. Jie įvairialypiai – ne tik karinės dimensijos, bet ir politinės, ekonominės, informacinės. Visos dalys sąveikauja saugumo srityje, svarbu suvokti procesus. Kariuomenė yra to paveikslo dalis.
– KASP 6-ajai rinktinei vadovaujate nuo liepos mėnesio, tarnybą pradėjote aktyviai, susitikimais. Skatinate bendradarbiavimą?
– Mano tikslas toks – jei čia mano atsakomybės rajonas, aš jį turiu suvokti: pažinti vietovę, žmones, savo karius, pamatyti, kaip galiu vykdyti iškeltas užduotis.
Pirmas etapas – susipažinti su visomis kuopomis. Mano regionas apima Mažeikius, Akmenę, Joniškį, Pakruojį, Radviliškį, Kelmę, Telšius, Šiaulius: dvi apskritys.
Kuopos išdėstytos regioniniu principu ir mūsų, savanorių, principas yra teritorinė gynyba. Žmonės gins savo gyvenamąją vietą, savo kaimus, miestelius. Karybai labai svarbu žinoti vietovę – kokie kalneliai, upeliai ir panašiai. Vietovė – lemiamas faktorius, kuris nekinta.
Būtina glaudžiai bendradarbiauti su merais, valdžios atstovais, kad jie žinotų mūsų galimybes, ir, reikalui esant, vieni kitus paremtume, jei kiltų ekstremali situacija civiliniame sektoriuje.
Tuo labiau, kad Krašto apsaugos savanorių pajėgos nuo liepos 1 dienos pradėjo vykdyti Taikos meto užduočių pajėgų funkcijas.
– Rugsėjį oficialiai iš Pakruojo gatvės persikėlėte į buvusį teismo pastatą Vilniaus gatvės bulvare. Kaip pokyčiai?
– Man pasisekė, persikraustymas – ankstesnio vado įdirbis. Matau, kad žmonių moralė, požiūris į darbą pagerėjo: pagerėjo ir darbo sąlygos, susisiekimas, miesto centras skatina pasitempti, esame labiau matomi.
– Ar miestiečiams įdomu, kas įsikūrė centre?
– Kai einu į tarnybą, užklausia. Kartais dar ieško teismo. Susidarė įspūdis, kad aplinkiniams gerai, jog pastatas netuščias. Pasidžiaugia, kad kariškiai drausmins.
Sutartis su Turto banku yra pasirašyta keleriems metams. Kol kas mums čia viskas tinka ir patinka, į naudą būti arčiau visuomenės, Šiaulių bendruomenės. Užmezgėme kontaktus su Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia, Šiaulių dailės galerija, Didždvario gimnazija. Vienas meras vienoje pusėje (Šiaulių rajono savivaldybė – red.), kitas – kitoje (Šiaulių miesto savivaldybė), čia tikrai patogu.
– Kokie artimiausi rinktinės planai, pratybos?
– Šią savaitę vyksta "Tvirto skydo" pratybos Panevėžio apskrityje, deleguojame vieną priešo veiksmų imitavimo kuopą. Spalio 25–27 dienomis vyks pagrindinės skyrių vertinamosios pratybos "Saulės kirtis" Mažeikių prieigose.
Esminis tikslas – įvertinti, kaip atliekame taikos meto užduotis, kaip gebame vykdyti mūšį apgyvendintoje vietovėje, miesto prieigose.
Dabartinių karinių konfliktų tendencija – viskas vyksta apgyvendintoje teritorijoje. Reikia įvertinti daug faktorių: skiriasi garsas, atstumai, veikia civiliai. Mieste ženkliai sunkiau vykdyti užduotis.
Kalbant apie iššūkius – kitais metais turime paruošti būrį į Malį. Viena pamaina šioje misijoje jau buvo. Pradėjome atrankos procesą, pagrindas bus kariai savanoriai.
Misijų patirtis
– Turite solidžios patirties: 2003 metais dalyvavote tarptautinėje misijoje Irake, 2007 metais – Serbijoje ir Juodkalnijoje (KFOR štabas), 2016 metais – mokymo misijoje Ukrainoje. Kas ryškiausiai įsiminė iš misijų?
– Irake buvau Lenkijos divizijos štabe, vykdėme irakiečių karių apmokymą, kad jie perimtų savo krašto kontrolę. Mūsų užduotis buvo mokyti NATO procedūrų, standartų, ginklų valdymo. Buvau planavimo karininkas, buvome atsakingi už tam tikrų irakiečių karinį rengimą.
Kai nusileidome Kuveite, ryškiausiai įstrigo sausas karštis. Buvo liepa, apie 40 laipsnių. Išlipant iš lėktuvo galvojau, kad šiluma eina iš variklio. Pasirodo, natūrali.
Neperšaunama liemenė, šalmas, gausiai prakaituoji. Organizmas stebėtinai per pusantro mėnesio prisitaikė, paskui karščio nebejaučiau. Dar – dulkės, kildavo smėlio audros.
Kitokia kultūra, religijų niuansai, reikėjo susipažinti su Koranu, islamo tikėjimu, kad neįžeistume, kad nekiltų problemų. Mes, krikščionys iš Europos, tą patį dalyką suprantame kitaip. Islamo šalies kultūra kitokia – ir žmonių elgsena kitokia, turėjome tai suprasti ir priimti, mes ten buvome svečiai.
Būdavo ir pasalų, sprogdinimų palei kelius, nes veikė priešiškos teroristinės grupuotės, kurios buvo nesuinteresuotos, kad Irake įsigalėtų stabilumas.
Labai įdomi patirtis Balkanų regione. Atrodo, kilometrais netoli nuo Lietuvos. Bet kai pradedi suvokti regiono kompleksiškumą, persipynusias religijas... Kosovas – albanų apgyvendinta vietovė, bet serbams istoriškai yra jų žemė. Pamačiau tą regioną iš vidaus. Buvau Prištinoje, KFOR'e, pagrindinėje vadavietėje Kosove.
Situacijos su Iraku kaip ir negalima lyginti, stabiliau: Balkanuose pagrindinė funkcija buvo jausti visuomenės pulsą. Santykinai – ramu, bet albanai ir serbai vieni kitus stebėdavo ir nežinodavai, kokiomis apraiškomis konfliktai gali eskaluotis. Esmė jausti, kur gali kilti neramumai, organizuoti prevencinius, švietimo renginius. Taika yra, bet viskas ganėtinai trapu.
Naujausia patirtis – Ukrainoje. Į mokymo misiją išvykau iš motorizuotos pėstininkų brigados "Žemaitija". Užduotis – padėti parengti ukrainiečių batalioną.
Atsirado galimybė palyginti: juk kažkada buvome toje pačioje sistemoje, tik mes nuėjome, jie užbuksavo. Įsitikinau, kaip pasikeitė mūsų mąstymas – ir labai į teigiamą pusę.
Iki konflikto buvo viskas daroma, kad Ukrainos kariuomenė būtų nustekenta. Kariuomenė turi ginklų, turi žmonių, reikia laiko, kad kaip Feniksas prisikeltų iš pelenų. Konfliktai supurtė, išgrynino, kas yra kas. Grįžta ukrainiečių domėjimasis istorija, paveldu.
– Ar turite išsikėlęs tikslą Šiauliuose, kurį įvykdęs, ramiai galėsite išvykti?
– Gerinti pratybų lankomumą, padaryti jas įdomesnes, būti inovatyviems.
Mes, kariuomenė, esame strėlės antgalis, eisime pirmieji, bet visa kita – visuomenė. Visuomenės palaikymas yra be galo svarbus.