Naujausios
Joniškis 12 27
GYVENIMO SPALVOMS
„Gyvename kaip du balandėliai...“
Žagariečiai 83-ejų Pranutė ir 81-erių Stanislovas Verniai – kartu santuokoje jau 60 metų. Gruodį suėjo deimantinis jubiliejus. Garbaus amžiaus pora švelniai sako gyvenantys kaip du balandėliai: vienas kitam padeda, rūpinasi, dėl visko tariasi, kai cepelinus verda – vienas bulves skuta ir tarkuoja, kitas įdarą ruošia, o paskui susėdę kartu skanauja.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Vyras pasitiko su cepelinais
„Vaikai išėjo į gyvenimą, užaugo anūkai. Kuo ilgiau kartu, tuo labiau sugyvename. Nėra namų be dūmų, bet tarp mūsų nebeliko jokių barnių, balso pakėlimo. Suprantame vienas kitą, vienas kitam padedame, – paklausta, koks tokio ilgo gyvenimo kartu receptas, sako Pranutė Vernienė. – Jis žolę pjauna, gyvatvorę karpo ar žiemą sniegą valo, malkas neša. Aš valgį darau, tvarkau kambarius. Bet nėra griežto pasiskirstymo. Jei reikia, ir jis valgį gamina.“
Pranutė pasakoja, kad kartą vyras siurprizą „ištaisė“. Ji išvyko į Vilnių pas vaikus, o grįžusi po kelių dienų buvo pasitikta su garuojančiais cepelinais ant stalo.
„Kad visai nesunku: tarkius minkai, volioji, vis tiek kažkas išeina. O virtienius pagaminti sudėtinga. Neištaikyčiau geros tešlos paruošti,“ – pokštauja gerą humoro jausmą turintis vyriškis.
Pora sako įprastai cepelinus virdama darbais pasidalinanti. Stasys bulves skuta, tarkuoja ir tarkius nusunkia, o Pranutė ruošia įdarą, paskui jau kartu pirmą išvirtą porciją ragauja, o tuo metu nauji cepelinai į puodą keliauja.
Augino „armijas“ gėlių
Stasys padėdavo žmonai ir gėlėmis pasirūpinti. Kadaise ji augino iki 60 rūšių kardelių, įvairių tulpių. Pastarąsias pražydindavo po lempomis kovo 8-ajai.
Tas kardelių „armijas“ reikdavo nuolat laistyti. Stasys įtaisė guminę žarną. Kartais vandens pritrūkdavo, tekdavo atsivežti.
„Jis – mano vandentiekis ant dviejų kojų,“ – juokiasi Pranutė, turėdama minty, kad vyras vandenį kibirais neša.
Gėlės kurį laiką tapo didele paspirtimi šeimai.
Sovietiniais laikais kooperatyve dirbusi P. Vernienė jau buvo sukaupusi pakankamą stažą pensijai, bet dar iki jos buvo likę keleri metai. Vienas žmogus paprotino, kad turguje ji galėtų daugiau pinigų uždirbti. Moteris ir paklausė, išėjo iš darbo. Užsiėmusi gėlių auginimu niekada nesigailėjo. Uždirbdavo daugiau kaip 100 rublių per mėnesį.
O Žagarės kooperatyvas, kuriam anuomet vadovavo Leiba Baitleris, tapo ir poros pažinties vieta.
Susituokė per pertraukėlę darbe
„Kooperatyve įsidarbinau iškart po vidurinės mokyklos, nes neturėjau galimybės studijuoti. Buvau sekretore, ekonomiste, ir sandėliuose dirbau, ir parduotuvės vedėja, – pasakoja Pranutė. – Reikdavo važiuoti į revizijas, tai Stasys, kooperatyvo vairuotojas, veždavo...“
„Kas galėjo pagalvoti, kad ji man galvelę susuks visam gyvenimui,“ – juokiasi Stasys.
Poros vestuvės buvo kuklios. 1953-ieji – sunkus pokario laikas, prasidėjusi kolektyvizacija. Ir Pranutės, ir Stasio tėvai buvo mirę, likusios tik mamos. Tad nutarė su šeimomis susėsti vakarienės ir jokių „balių“ neruošti.
Ištaikę laisvą valandėlę darbe abu tiesiai per Žagarės miesto aikštę vilkėdami įprastais rūbai nuskubėjo į ten veikusį metrikacijos skyrių ir be jokių liudininkų „susirašė“. Po to grįžo atgal į darbo vietas, kaip niekur nieko, net bendradarbiams nepranešė.
Tačiau mažame miestelyje kalbos greitai sklinda. Netrukus kolegos ėmė klausinėti, ar tikrai Pranutė ir Stasys vedę. Tada teko tiesą pasisakyti.
Kaimynas atsivedė muzikantą
Po poros savaičių prieš naujus metus jaunieji susituokė ir bažnyčioje. Ankstų rytą, dar prieš mišias.
Po santuokos sakramento būrelis artimųjų susirinko Stungiuose pas Stasio mamą. Nors tai buvo paprastas šeimos pasibuvimas, netikėtai atsirado vestuvių muzikantas. Kaimynas atsivedė vyrą su akordeonu. Tas žmogus dirbo Pavenčių autotransporto įmonėje ir iš Joniškio rajono kolūkių veždavo cukrinius runkelius. Dirbdamas Stungiuose apsistodavo.
Šeimoje užaugo du vaikai – dukra Onutė ir sūnus Rymantas, dabar jau suaugę šeimas kuria penki anūkai.
Prieš 12 metų šeimai teko sunkus išmėginimas, mirė sūnus.
Aktyvūs miesto gyventojai
Pranutė ir Stasys Verniai aktyvūs žmonės iki šių dienų. Jie daug skyrė savo laiko ir jėgų, kad Raktuvės kapinėse būtų pakeistas sutręšęs žuvusiesiems už Lietuvos laisvę skirtas stogastulpis. Pranutė susikalbėjo su pažįstamais joniškiečiais, kurie rūpinosi tremtinių ir politinių kalinių atminimo įamžinimu Milvydžiuose.
Kartu su atvykusiais darbų atlikti vyrais skubėjo pas kleboną Marių Dyglį, kad apžiūrėtų ir parinktų tinkamą kryžių iš esančiųjų Raktuvės koplyčios ekspozicijoje.
Vėliau Stasys Vernys ieškojo, kur gauti smėlio pamatams mūryti, ir pats jo vežė. Kelis kibirus iškasė žvyro karjere, bet buvo per sudėtinga tampyti tokį svorį aukštyn šlaitu. Tada paprašė seniūno leidimo, kad galėtų jo atsigabenti iš didžiulio vandentiekio tinklus tvarkančios įmonės supilto smėlio kalno.
„Kol aš automobiliu atvežu, vyrai jau būdavo ankstesnio vežimo smėlį sunaudoję,“ – pasakoja Stasys.
Garbaus amžiaus vyras neseniai talkino ir klebonui. Bažnyčios šventoriuje išpjovus pavojingus medžius, teko juos supjaustyti ir suvežti į klebonijos kiemą. Stasys tris dienas didžiules kalades karučiu lygiai su jaunesniais vyrais stumdė.
O rudenį jis dar į mišką žingsniavo grybauti. Sako, ne tiek skanu grybus valgyti, kiek smagu rinkti. Ir Kūčioms buvo ką ant stalo padėti.
Autorės nuotr.
SAPNAS: „Tie 60 metų praėjo kaip sapnas. Net sunku patikėti,“ – sako 81-erių metų Stasys, o 83-ejų žmona Pranutė jam pritaria.
PAŽINTIS: Pranutė ir Stanislovas Verniai susipažino darbe – Žagarės vartotojų kooperatyve.