
Naujausios
Redaktorė Janina Riškutė, kalbėdama apie 2018-aisiais, jau po mirties išleistą Jolitos Skablauskaitės 12-ąją knygą "Fatum", įžvelgė simbolinių aplinkybių susidūrimų: rašytoja savo pirmosios knygos "Tik šviesūs paukščiai naktyje" pirmajame apsakyme pasakoja apie dviejų kaimynų kelionę į Rygos turgų, kur vienas jų nusiperka neįprastą, rausvą paukštį. O štai dabar ji, atvykusi į Joniškį su kitomis renginio viešniomis, praeina gatve Rygos kryptimi ir renginio pradžioje nuskamba joniškiečių Aistės Tuminaitės ir Jolitos Gubevičiūtės atliekama daina taip pat apie paukštį – juodą varną.
Minėtame apsakyme vienas iš kaimynų yra neregys, o pati J. Skablauskaitė gyveno Aklųjų draugijos suteiktame aštuonių kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje Vilniuje, kur tilpo tik knygų lentyna, kušetė ir stalas, ji dirbo aklųjų leidykloje, redagavo draugijos žurnalą. Tad kūryboje ryškios sąsajos su realiu gyvenimu, patirtimi, savo kraštu, bet jos proza nėra konkreti, realistinė, autorei nerūpėjo paimti siužetą ir išvedžioti.
"Jolitos Skablauskaitės kūryboje glūdi didelės, gilios prasmės, kurių kartą perskaitę negalime perprasti. Sakoma, kad reikia pabūti vietose, kur žmogus gimė, gyveno, pamatyti kapą, tik tada gali jį pajusti",– sakė Janina Riškutė.
Paskutiniąją knygą pati rašytoja ketino pavadinti "Prapuolantysis", bet redaktorė parinko vieno apsakymo pavadinimą "Fatum", kuris reiškia likimą.
Anot redaktorės, J. Skablauskaitė buvo visiškai atsidavusi literatūros pasauliui, tarsi savo krauju maitino kūrybą, kuri jai buvo šventas dalykas.
Jos bendrakursės Dailės institute Marijos Kuodienės, su kuria visą gyvenimą išliko draugės ir kuri taip pat atvyko į knygos pristatymą, pasakojimu, rašytoja išsikirpdavo fotografijas iš laikraščių, žurnalų ir imdavosi perpiešti, juos šaržuodama, leisdama savo fantazijai lietis. Taip gimdavo tie vyrai – neūžaugos, moterys – raganos ir kiti neįprastos išvaizdos veikėjai. Ilgainiui ji labai ėmė domėtis mitologija, tautosaka.
M. Kuodienės atmintyje iškyla toks J. Skablauskaitės vaizdas iš 1972-ųjų, kai septynios merginos buvo priimtos į Dailės instituto menotyros specialybės pirmąjį kursą: ji visur ėjo pirma kitų, plazdendama plačiais sijonais, ilgais paltais su gobtuvais. Išsiskyrė savitu stiliumi, Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume buvo baigusi rūbų modeliavimą.
Itin svarbi jos gyvenime buvo mama, pastebėjusi ryškų talentą, nors mokykloje būsimai rašytojai sekėsi vidutiniškai, iš lietuvių kalbos netgi yra turėjusi dvejetą. Svarbus veiksnys jos kūryboje buvo konkurencija su rašytoja Jurga Ivanauskaite, kuri gavo ne vieną apdovanojimą, o J. Skablauskaitė nebuvo pakankamai įvertinta. Tik kūrybinio kelio pradžioje apsakymų ir apysakų rinkinys "Tik šviesūs paukščiai naktyje" 1987 metais apdovanotas Antano Jonyno premija, o 1998 metais už romaną "Mėnesienos skalikas" jai atiteko Žemaitės premija.
J. Skablauskaitė mirė 2018 metų kovo 10 dieną. Palaidota Joniškio senosiose kapinėse. Tikėjosi būti palaidota Vilniuje Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Dar būdama gyva, kai sužinojo, kad Jurgos Ivanauskaitės vardu pavadintas skveras Vilniuje, ten pastatyta jos katino skulptūra, taip pat vylėsi panašaus atminimo įamžinimo. Galbūt jos norui bus lemta išsipildyti – prašymą Jolitos Skablauskaitės vardu pavadinti skverelį tarp Varpo gatvės, kur ji su tėvais gyveno, ir senelių namų "Santara" rajono savivaldybei yra pateikusi Rašytojų Sąjunga, raštą rengia ir Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius.