Naujausios
Bajorystės pėdsakai iš Kauno parvedė į kaimą
Iš Kauno į Skakų kaimą (Joniškio rajonas) prieš 11 metų sugrįžo šių kraštų dvarininko Vilhelmo von Grottuso anūkas Adolfas Fridrichas Firantas su žmona Olga. Pora dėl šio žingsnio iki šiol nesigaili: kvėpuoja paveldėto senelio miško grynu oru, klausosi paukščių balsų. Ponia Olga čia atrado siuvinėjimo džiaugsmą ir baigia išdalinti savo kadaise gamintus keramikos darbus.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Niekas netikėjo šeimos apsisprendimu
Į Skakų kaimą šią tikrų miestiečių porą atvedė gimtinės šaknų paieškos, noras ištrūkti iš triukšmingos aplinkos ir galimybė išgyventi pigiau.
Vieną dieną Kaune nuosavą namą turėjusi šeima susikrovė turtą į tris vilkikus ir išvažiavo į Šiaurės Lietuvos pakraštį. Namelis, kurį nusipirko, buvo gana prastas – išpuvę langai, per kurių rėmus lindo pirštai, iškrypusios durys, vos laikančios grindys, sugriuvusi krosnis. Pastate nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos.
Užtat vos už trijų šimtų metrų atsivėrė paveldėta senelio barono Vilhelmo von Grottuso valdyto Vengriškio dvaro žemė, miško masyvas, su prabėgančių stirnų pulkeliais, smagiai medį kalančiais geniais. Paveldėjimas buvo padalintas likusiai Lietuvoje Vilhelmo dukrai ir keturiems anūkams.
„Niekas netikėjo, kad išvažiuosime į kaimą. Švęsdama savo 60-metį apie tai užsiminiau, tačiau mano mintis artimiesiems prasprūdo pro ausis. O kai išvažiavome, daugeliui atrodė staigmena,“ – mena Olga Firantienė.
Gyventojai sudegino knygas
Buvusio dvaro vietoje jau nieko nelikę. Pastate sovietiniais laikais gyveno kolūkio žmonės. Jie, anot išlikusių liudininkų, pasakojusių Adolfui Fridrichui, vietoje malkų sukūreno didžiulę biblioteką knygų.
Pačiam dvaro savininkui Vilhelmui von Grottusui grėsė tremtis. Vietos žmonės kurį laiką jį slėpė. Vėliau jis pasitraukė į Vokietiją, bet po kurio laiko grįžo.
Anot pasakojimų, išvykdamas dvarininkas kartu su tarnavusiu bernu savo žemėje užkasė indą su pinigais. Grįžęs jų neberado.
Parvykusiam bajorui (pagal vokišką kilmę jo titulas buvo baronas (aut. past.) gyventi teko jau ne dvare, bet pas seserį namelyje prie Kriukų miestelio bažnyčios, kurios statybų fundatoriumi pats ir buvo. Dvarininkas šventovei skyrė medienos.
Miręs V. von Grottusas buvo palaidotas Kriukų kapinėse. Gamtos išbandymų neatlaikė ir bažnyčia. 1993 metais ją nugriovė didžiulė vėtra.
Susigrąžino titulą ir herbą
„Senelį man dar teko matyti. Buvau gal kokių dešimties metų vaikas, atvažiuodavau pas jį per vasarą iš miesto. Tačiau tada istorija nesidomėjau. Tik vėliau mama papasakojo, kad jis dvarininkavo, – pasakoja A. F. Firantas. – Įsikūrus Lietuvos karališkajai bajorų sąjungai atsirado stimulas susigrąžinti giminės herbą ir titulą. Tai buvo tarsi principo reikalas. Tegul išliks tas dalykas kaip giminės istorinės atminties liudijimas.“
Daugumą reikalingų dokumentų paveldėtojas gavo iš pusbrolių vaikų, gyvenančių Vokietijoje, ieškojo Latvijos archyvuose. Bajoro titulas jam buvo suteiktas 2007 metų birželio 9 dieną. Bajoriškos kilmės liudijimo aktą turi ir vienas iš sūnų – Gintaras, gyvenantis Kretingoje.
Prekiavo vilkdalgiais
Atsikėlę į Skakus naujieji šeimininkai per kelis mėnesius susiremontavo namą, pasistatė tvorą. O vasarą jų sodyboje pražydo apie 40 įvairių rūšių vilkdalgių, kurių parsivežė iš Kauno.
Gėles mylinti Olga Firantienė iš pradžių neišmanė, kur augalus galėtų realizuoti, naujoje aplinkoje neturėjo kontaktų. Tačiau sulaukė vieno žmogaus patarimo pabandyti prekiauti Joniškio turguje.
„Manėme, mažas miestas, žmonės daug ką augina, neišdegs. Tačiau jau pirmą kartą puikiai sekėsi. Į turgų važinėjome gal aštuonerius metus. Tik sušlubavus sveikatai nusprendėme šio tikrai gerą paspirtį gyvenime suteikusio užsiėmimo atsisakyti,“ – sako gėlininkė.
Išmoko siuvinėti kairiąja ranka
Užklupusios ligos gerokai pakoregavo veiklą. Kadangi sunku tapo valdyti dešinę ranką, ponia Olga išmoko siuvinėti kairiąja. Dabar ji dienas leidžia patogiame krėsle prie lango, adata dygsniuodama kryželius.
Panaudodama trafaretus, bet pagal savo fantaziją derindama spalvas, moteris išsiuvinėjo įvairių darbų: Švč. Mergelės Marijos, jūrų deivės paveikslus, gamtos vaizdus. Anūkus ji stengiasi pradžiuginti linksmais šuniukų, kačiukų paveikslėliais.
„Kai į rankas paimu adatą ir siūlą, atsipalaiduoju, viską pamirštu. Tai – tikra terapija,“ – mėgaudamasi sako Olga Firantienė, pridurdama, kad ne menkesnį malonumą jai suteikia klasikinė muzika. Moteris turi sukaupusi didelę operų, operečių įrašų kolekciją.
Baigia išparduoti savo keramiką
Praėjusių metų gruodį O. Firantienę pastebėjo ne vienas tradicinio Joniškyje rengiamo saldaturgio, šeškaturgio ir skaistaturgio lankytojas. Akį traukė ant moters stalo išdėlioti keramikos darbai–suvenyrai. Tai – šmaikščios varnos, linksmi begemotai, įvairūs pasakų personažai, vazos.
Moteris prisipažino ilgą laiką juos dalijusi kaimo vaikams per Užgavėnes, bičiuliams.
„Per Užgavėnes vaikai užsukdavo saldainių, aš jiems ir po keramikos lipdinį dovanodavau,“ – sako gražiadarbė, keramika užsiėmusi gerus porą dešimtmečių, kai dar gyveno Kaune.
Ji lipdydavo, dažydavo, o vyras paruošdavo molį, degimo krosnį.
Dailininkės keramikės specialybę turinti moteris, prekiaudavusi Kaziuko mugėje, užmezgė kontaktus su pirkėjais Čekijoje. Vieną kartą įsigiję jos gamintų keramikos dirbinių, vėliau jie palaikė ryšį, nuolat užsakydavo gaminių. Bendradarbiavimas nutrūko tik išvykus iš Kauno gyventi į Skakų kaimą.
Autorės nuotr.
PASIRINKIMAS: Olga ir Adolfas Fridrichas Firantai nesigaili dėl savo pasirinkimo prieš 11 metų iš Kauno persikelti į Skakų kaimą.
SIUVINĖJIMAS: Kaime Olga Firantienė atrado siuvinėjimą.
KERAMIKA: Kaune Olga Firantienė daug metų užsiėmė keramikos darbais, jų atvykdavo išsivežti pirkėjai iš Čekijos.
TITULAS: Bajoro titulas Adolfui Fridrichui Firantui buvo suteiktas 2007 metais, bajoriškos kilmės liudijimo aktą turi ir vienas iš sūnų – Gintaras, gyvenantis Kretingoje.
Garsaus mokslininko giminė
Vilhelmas von Grottus yra Teodoro von Grottuso, žinomo elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjo, pirmojo Lietuvos fizikochemiko ir geologo giminaitis.
Puikų išsilavinimą būsimasis mokslininkas T. von Grottus įgijo namuose, Gedučių dvare, kur jį mokė samdyti kalbų, filosofijos, filologijos mokytojai. Nuo 1803 metų rudens jis lankė Paryžiaus Politechnikos mokyklą.
1804 metais pradėjo savarankiškas studijas Neapolyje, gilino mineraloginius įgūdžius.
1814 metais jis buvo išrinktas Dorpato universiteto profesoriumi, jam suteiktas Miuncheno mokslų akademijos nario korespondento vardas.
Teodoras von Grottus suformulavo du fotochemijos dėsnius, atrado elektrolizės reiškinį, jis padarė teisingą išvadą, kad sieros vandenilio susidarymas siejamas su kalcio sulfato ir organinės medžiagos sąveika, atliko daug kitų mokslui reikšmingų darbų.