
Naujausios
Tarp žymiausių šiuolaikinių tapytojų
"Laiptų galerijoje" Jūratė Mykolaitytė pristato pastarojo dešimtmečio kūrybą. Į Šiaulius sugrįžo po aštuonerių metų, tik šį kartą – šalia nėra vyro tapytojo ekspresionisto Klaudijaus Petrulio (1951–2014), todėl ją sugraudino parodos atidaryme parodytos nuotraukos iš ankstesnių parodų, kur jie kartu. Šie nuotraukų pasakojimai – aktoriaus ir fotografo Juozo Bindoko dovana galerijai. Iš jų gims metraštis, atspindintis kūrybinį "Laiptų" gyvenimą.
J. Mykolaitytė savo kūrybą apibūdino trumpai, kaip ir paveikluose – paskleisdama filosofinį šleifą. "Menininkas visą gyvenimą stato būstą. Įsikuria ir pamato, kad nepadarė išėjimo. Vieni menininkai šoka pro langą, o kiti – sėdi prie židinio ir jį kūrena. Aš esu iš tų, kurie nešokinėja pro langus", – nusišypsojo tapytoja.
Dailėtyrininkė D. Zovienė pasidžiaugė, kad "Laiptų galerija" labai nuosekliai supažindina su iškiliausiais šiuolaikiniais Lietuvos dailininkais: neseniai buvo Dalios Kasčiūnaitės, Adomo Jacovskio parodos – abu Nacionalinės premijos laureatai. Dabar – J. Mykolaitytės paroda.
"Jūratė Mykolaitytė ir tinka į šitą kompaniją, bet ir skiriasi, – palygino D. Zovienė. – Atskirtis prasidėjo nuo pat kūrybinio darbo pradžios. Buvo aštuntojo dešimtmečio pabaiga, brežnevinis laikas, niūrus sovietmetis. Tai buvo tarsi virsmo laikas. Vyresnioji karta, kuriai atstovavo J. Švažas, J. Čeponis, A. Stasiulevičius, kiti, vidurinioji karta dar puoselėjo impresionistinę lietuviškos tapybos tradiciją arba ją keitė nuo socrealizmo į abstraktesnį vaizdą, į gilesnį mąstymą. Tuo laiku atėjo karta, kuriai atstovavo A. Šaltenis, A. Kuras, D. Kasčiūnaitė – jie buvo modernesni, aktyvesni. Su Jūratės karta atėjo dar viena grupė – penkiukė: ji, R. Sližys, H. Natalevičius, M. Skudutis, R. Vilkauskas."
Tarp Užupio ir "už"
D. Zovienė prisimena, kad baigę dailės studijas, jaunieji menininkai turėdavo dar kokius dešimt metų kapstytis, kol atrasdavo savo kelią. "Jūratė atrado kūrybos versmę, kuri rėmėsi ir remiasi literatūrine atmintimi, literatūriniu vaizdiniu pasakojimu, kas anuomet buvo nuodėmė".
Tapytojos pasakojimas vis plėtojosi: ankstyvieji darbai buvo tamsūs, monochromiški, priminė senųjų olandų tapytojų darbus, jai buvo priskirta Užupio tapytojos etiketė. "Užupis liko savo vietoje, o Jūratė nuėjo tolyn", – vertino dailėtyrininkė.
Pagrindinis herojus paveiksluose – miestas, "kaip vizija, kaip prisiminimai, kaip sapnas, kuris griūva, tirpsta, išnyra", paslaptingas ir įtraukiantis. Pagal tai jos darbai ir atpažįstami. Kita vertus, D. Zovienę stebina tapybos kaita.
"Atsiranda gamtos, žmogaus figūros, natiurmorto motyvas. Tai viena iš postmodernistinės kultūros apraiškų – kai pinasi žanrai, sritys. Literatūrinis pasakojimas tampa priimtinu, gilesniu, tolstama nuo tamsių spalvų. Bet išlieka stilistika – plonasluoksnė tapyba, kur potėpis yra labai rembrantiškas, jautrus ir plonas", – J. Mykolaitytės kūrybą menotyrininkė pažįsta ir kaip jai artimas žmogus.
Kadangi tapytoja yra miesto kūrėja, nostalgijos, kuri maitina vyresniąją ekspresionistų kartą – kaimui, gamtai – tarsi nėra, o ta gamta, kurios fragmentai nugulė į paveikslus – iš miesto.
Parodos atidaryme kalbėjęs J. Mykolaitytės studijų bičiulis ir kolega šiaulietis tapytojas Ričardas Garbačiauskas autorės kūrybą priskyrė "savitam jos siurrealizmui", kuriame yra daug filosofijos.
"Mano Vilniaus jau nebėra"
"Tapymas dažais ant drobės jau yra noras sujungti, pagaminti pasaulį iš savo medžiagos. Noriu, kad mano medžiaga būtų šilta ir pulsuojanti (kaip žmogaus kūnas?). Ir daiktai pereitų vieni į kitus, kaip tekanti derva, kaip vanduo, kaip krūtys pereina į kūną, pirštai išdygsta iš delno. Harmonija..." – teko skaityti vieną iš J. Mykolaitytės minčių eskizų.
"Lėlių namelis", "Prisilietimai", paveikslas-laikrodis "Popietės valandos", "Pilka siena", "Sekretas", "Sena nuotrauka" – tik dalis parodos paveikslų, kurie tarsi langai atsiveria į J. Mykolaitytės sukurtą pasaulį: paslėptą, atrastą, yrantį, griūvantį ar net apokaliptinį miestą.
Su Jūrate Mykolaityte kalbamės viename "Laiptų galerijos" kambaryje, uždarytomis langinėmis. Jokio miesto vaizdo.
– Kokį miestą jūs kuriate?
– Tai nėra konkretus miestas, jame yra detalių iš Vilniaus, iš kitose šalyse pamatytų miestų. Tai nėra tiesiog miesto peizažas. Kiekviename paveiksle aš susikuriu istoriją. Pavyzdžiui, parodoje kabo paveikslas "Nugalėtas". Aš užsirašiau: jis dar stovi, jau sumerktos kojos, atspindžiai... Tai – būsena, greičiau mano būsena, nuotaikos, galbūt iš aplinkos atėjusios vizijos. Jas bandau pateikti per miestą.
– Jūs visada užsirašote tą emociją?
– Kartais, jeigu yra apie ką. Bet mėgstu užsirašyti. Aš net darau mažus eskizus, man svarbi idėja. Tik būna, kad mažam eskizui išsibarstai ir dideliam darbui tavęs neužtenka.
– Ar nepasigendate žmogaus? Net ir tie, kuriuos tapote, sakyčiau, yra labai architektūriški.
– Jeigu turėtumėte skarą, aš jums parodyčiau, kaip dukra apibūdina mano žmones: ji paima skarą, užsitraukia ją ant veido ir suima už nugaros. Štai tokie. Man žmonės yra kaip ženklas. Gal judesys. Aš esu mizantropė, man jie nėra tokie svarbūs.
– Ką jūs manote apie šiuolaikinius miestus? Jie jus įkvepia?
– Mano Vilniaus jau nebėra, jis išnykęs, bet tai turbūt natūralu. Kartais eini, ieškai prabėgusios praeities, įlendi į kokį kiemą pasižiūrėti.
Manęs nejaudina naujoji architektūra. Bet koks pastatas žmogui yra tiek svarbus, kiek jis turi kažką tavo – asmeniško. Mano kartos vilniečiai prisimena laikrodį ant kampo prie buvusios Lenino aikštės, nes ten buvo skiriami pasimatymai, buvo kavinukės. Dabar eini pro kokią sieną ir gali prisiminti: čia liko rankena, čia – langas.
Dabar yra kitos erdvės jauniems žmonėms. Negali miestas būti užsikonservavęs.
– Gyvenote Užupyje – už upės. Tai – tarsi būsena, ne tik gyvenimo vieta?
– Aš ten gimiau, gyvenau, dabar esu netoli. Ir tarybiniais laikais aš buvau už – ne centre, tai buvo kaip mano vidinis šūkis. O dabar? Dabar aš jau pati kaip užupis. Sulauki tokio amžiaus, kai gali iš savęs kaip voras siūlą išspausti.
Užupis man nebepatinka, užstatytas, nebesimato tų mažų kalnelių. Prie vienos mokyklos augdavo alyvų, kai aš skaičiau Biblijoje apie alyvų kalnelį, įsivaizdavau, kad čia ir yra tas alyvų kalnelis.
Dabar Užupyje daug didelių namų, planuoja SPA... Kartą važiavau taksi ir sakau vairuotojui: kaip dabar žmonės gyvena, vienas prieš kito langus? O jis: pažiūrėkit į tuos senus kiemus, juk ten irgi langai į langus. Bet ten buvo mūsų langai...
– Šiaulių centre iškirstos liepos. Vieni džiaugiasi, kad atsiveria miesto architektūra, kitiems skaudu dėl prarastų medžių. Susipriešinimas, rodos, nėra kompromisų. Taip susiduria praeities ir dabarties vertybės?
– Žmonės priešinasi, kad nyksta tai, kas buvo jų gyvenimas.
Pavyzdžiui, senoji architektūra. Nemanau, kad žmonės turi gyventi pagaliu pasirėmę lubas dėl to, kad jie gyvena architektūros paminkle. Kriterijus turėtų būti toks – kad žmogui būtų gera. Tik gal nėra kriterijų, koks tas žmogus? Ar tas, kuris spardo, yra nekultūringas?
– Jūsų "Babelio bokštas" šiandieninėje aplinkoje, kur tiek daug nesusikalbėjimo – pradedant Seimu, baigiant kiemu – toks aktualus.
– "Babelio bokštas" man – susvetimėjimas, nesusikalbėjimas. "Nojaus laivas" – noras pasiimti sau brangius dalykus ir kažkur išplaukti. Tai labai asmeniška. Mane ir stebina, ir džiugina, kai kažkas įžiūri tą patį. Labai dažnai žmonės pamato tik paviršių.
– Ar savo kūryboje saugote jums brangius vaizdus?
– Taip, jų yra. Paveiksluose dažnai kartojasi, dabar mažiau – namas, kuriame aš gimiau, jo siluetas.
– Turbūt esate girdėjusi apie jūsų ir ispanų siurrealisto Salvadoro Dali kūrybos gretinimą? Kaip reaguojate?
– Man per didelė garbė. S. Dali truputį nuvalkiotas, bet kai pamatai jo muziejų Figueres, supranti, kad viskas atėję iš labai konkrečių dalykų, net duonos kepaliukai, atsispindintys architektūroje. Mane sužavėjo, kad tai nėra laužta iš piršto. Bet man labiau patinka Renė Magritas.
– Atrodo esate santūri tapytoja, be jokių "bumbuliukų"...
– Praėjo nemažai metų, kol pagalvojau: o kodėl aš tapau potėpiais, juk danguje nematau potėpių? Man patinka tas lygumas. Dabar yra daug meno, kur dailininkas daro potėpį ir jau save užtvirtina. Aš negaliu savęs išreikšti potėpiu. Man reikia formos, architektūros.
– Kasdienybė jus įkvepia?
– Aš turiu tam tikrus ritualus kūrybai. Nelabai mėgstu plenerų, nes nieko juose nepadarau. Aš kaip katė, man reikia savo kampo. O kasdienybėje yra daug dalykų: išgirsti pokalbių, pamatai apšvietimą, detalę...
– Ar kaip kultūros žmogus esate aktyvi?
– Ne, aš esu pasyvas, nesu ir vadybininkė, nemoku savęs siūlyti, parduoti. Turėjau tokį žmogų. Mano vyras sakė: tu tapai ir dėl nieko nesuki galvos. Džiaugiuosi, kad Šiauliai pakvietė.
– Dėl to katiniško būdo ne visus prisileidžiate?
– Ne, ne visus.
– Kai lankotės parodose, ar neatrodo, kad šiuolaikinė tapyba skystėja, tampa plokščia, paviršutiniška?
– Man gali patikti nebūtinai tapyba, tai gali būti skulptūra. Jau kiek metų sakoma, kad tapyba miršta. Vyksta dalykų, kurie nėra mano žaidimas – ne pagal mano taisykles. Būna įdomūs, kartais juokingi, bet yra kaip yra. Taip visada būdavo.
Bet koks pastatas žmogui yra tiek svarbus, kiek jis turi kažką tavo – asmeniško.