Naujausios
Kleboną bažnyčios apstulbino radiniais
Micaičių (Šiaulių rajonas) parapijos klebonui Alionidui Budriui, praėjusių metų pabaigoje paskirtam aptarnauti ir Raudėnų bei Juozapavos bažnyčias, teko daug netikėtų rūpesčių. Bet kunigą labiausiai apstulbino bažnyčių bei jų pastatų radiniai ir tai, kad jais iki šiol nebuvo pasirūpinta.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Dokumentai pasakoja apie devynioliktąjį amžių
Klebonas dar tik susipažįsta su aptarnauti jam tekusiomis vietovėmis. Lankydamasis knygų mugėje Vilniuje, Žemaičių vyskupijos muziejuje Varniuose išleistoje knygoje „Žemaičių vyskupijos aprašymas“ jis perskaitė, kad Juozapava buvusi parapija prie dvaro, o Raudėnai – užkampis, bet turėjo karališkojo dvaro teisę.
Raudėnuose kunigas A. Budrius perėmė visą parapijos dokumentaciją. Bet didžiausią nuostabą jam sukėlė tai, ko nereikėjo perimti. Kuo niekas nesidomėjo. Kas greitai galėjo būti išmesta ir sunaikinta.
Sudūlėjusioje, žiurkių apgraužtoje dėžėje begulį apie dvidešimt segtuvų senų ataskaitų, kvitų rinkinių.
Čia klebonas rado segtuvą (ant jo rusiškai užrašyta: „Skorosšivatel"), kuriame – 1854 metais darytas „Raudėnų Romos katalikų bažnyčios visų naudmenų planas“. Jo užrašai – rusų kalba.
Tai ne dabar stovinčios, bet dar senosios Raudėnų bažnyčios brėžiniai. Nurodytos jos žemės, pastatai, jų plotai.
Čia gulėjo ir parapijos žemių bei pastatų 1871 metų planas „Kovenskoj guberniji, plan radzianij Šiauleiskogo uezda Kuršenskoj volosti).
Viename pastate tarp gelžgalių – senos knygos, tarp jų – bene septynioliktojo amžiaus mišių knyga.
Bažnyčioje guli timpanas, didelis gražus odinis mušamasis instrumentas, tik, deja, jo oda supjaustyta. Kunigas A. Budrius linkęs jį restauruoti Vilniaus Prano Gudyno restauravimo centre (čia būtų nustatyta ir kokio jis amžiaus), kad per šventas Velykas vėl suskambėtų.
Būtų pravertę, rengiant knygą
Toje pat krūvoje klebonas rado ir įdomių dokumentų, bylojančių apie bažnyčias bei aplinkinius kaimus dvidešimtojo amžiaus viduryje.
Viename iš segtuvų aprašytas visas parapijos inventorius 1935 metais. Nurodyti jos daiktai iki smulkiausių.
Tada Raudėnų parapija valdė 38 hektarus žemės, turėjo 10 krūmų agrastų, 15 vyšnių. Stūksojo keturiolikos pastatų kompleksas.
Kruopščiai aprašyta, kokie bažnyčioje altoriai, paveikslai, liturginiai rūbai ir kiti daiktai.
Daug žinių ir apie Raudėnus bei aplinkines vietove. Nurodoma, kad parapijos teritorijoje gyvena apie 1600 moterų, 1400 vyrų. Tarp jų – apie 400 „rusų kolonistų“, sentikių bei stačiatikių, ir vienas žydas. Visi parapijiečiai kalba lietuviškai žemaičių tarme.
Raudėnų seniūnijos vadovas Antanas Venckus, pamatęs šiuos radinius, apgailestavo, kad apie juos nežinojo knygos „Raudėnų kraštas“ (išleista 2007 metais) rengėjai. Daug šių dokumentų duomenų būtų buvę galima panaudoti, rengiant jos straipsnius.
Nurodė vykdomasis komitetas
Tarybiniais metais bažnyčia buvo priversta dirbti jau kitokiomis sąlygomis. Klebonas su valdžios įstaigomis privalėjo derinti kone kiekvieną savo žingsnį. Į religines šventes negalėjai pasikviesti nei norimo kunigo, pirma nepasirūpinęs valdžios leidimu.
Tarp kunigo A. Budriaus aptiktų dokumentų yra Lietuvos TSR religijos reikalų įgaliotinio Broniaus Pušinio 1949 metų sausio 17 dieną rašytas nurodymas Kuršėnų apskrities darbo žmonių deputatų tarybos pirmininkui.
Šiame rašte liepiama iš Raudėnų klebonijos iškelti ir kunigą, ir bažnyčios tarnautojus, jiems nesuteikiant gyvenamojo ploto – „draudžia tarybiniai įstatymai“. Ir pažymima, kad kunigas Gudmonas (Raudėnų parapijos klebonas Bronislovas Gudmonas 1949 m. lapkričio 30 d. areštuotas, kitų metų birželio 10 d. nuteistas 10 metų kalėti, – red. past.) dar prieš nacionalizavimą savo noru atidavė du kambarius vaistinei įsteigti.
Pasak parapijos klebono A. Budriaus, kunigai būdavo priversti eiti per žmones, prašytis vietos po stogu.
1950-ieji. Raudėnų klebonas Aleksiejūnas vykdomajam komitetui rašo, kad kovo mėnesį Raudėnuose vyks rekolekcijos, ir prašo: „Prašom leisti dalyvauti laikyti pamaldas tiems kunigams: Juozapavos kunigui kanauninkui Vilučiui, Kuršėnų vikarui Petrui Kulviui. Ir prašau Velykų rytą leisti apeiti procesiją bažnyčioje“.
Prie šio prašymo – nežinia kieno rezoliucija: „Prieš nieko neturiu“.
1955-ieji. Raudėnų klebonas Kuršėnų DŽDT pirmininkui rašo: „Šių metų gegužės mėnesį, sekmadienį, Raudėnų bažnyčioje vyks Sekminių atlaidai. Leiskite, gerbiamas pirmininke, pasikviesti į talką Juozapavos kleboną“.
Ir šįkart pirmininko sutikimas raštu toks pat: „Prieš nieko neturiu“.
Parapijos klebonas A. Budrius susidomėjo ir ant bažnyčios pastato, kuriame daug metų veikė medicinos punktas, lubų išsklaidytais popieriais. Jis ketina atšilus orams suorganizuoti Raudėnų jaunimą jiems sutvarkyti. Tikisi ir čia rasti įdomaus.
Siurprizas prieš Kalėdas
Naujajam klebonui netikėtumų išsaugojo ir Juozapavos bažnyčia.
Bažnyčią ruošiant praėjusiųjų metų Kalėdoms, kunigas A. Budrius paprašė patalkinti maždaug už kilometro esančių Dirvonėnų moterų klubo „Pasaga“. Pasidarbuoti Juozapavoje atvyko kelios jo narės.
Čia darbavosi ir zakristijonas Pranas Grybauskas. Besitvarkant, klebonas jo paprašė ant spintos sukrauti žvakides. P. Grybauskas, ten bevalydamas, aptiko kažką apdulkėjusio. Netrukus paaiškėjo, kad tai – 1940-1954 metų gimimo, krikšto knygos.
„Moterys, ką radau!“ – klebonas paslaptingai pašaukė bažnyčioje besidarbuojančias dirvonėniškes
Iškart pribėgo Roma Kybartienė, Dirvonėnų bibliotekininkė, pasiėmė rastąją knygą ir ėmė vartyti. Įsitikinusi, kad ji labai vertinga, paprašė atiduoti bibliotekai. Bet kunigas A. Budrius mano, kad dokumentai turi būti saugomi kitoje vietoje.
Jais ne vienas šio krašto žmogus jau būtų galėjęs remtis, kreipdamasis į teismus dėl žemės reikalų, dėl paveldėjimų, įrodinėdamas savo tapatybę.
Būtų galėjęs, jei šie dokumentai būtų tvarkingai saugomi spintoje, prieinami kiekvienam.
Rūbai – taip pat vertingi
Kai kunigas A. Budrius vasario mėnesį Juozapavoje lankėsi su pas jį atvykusiu senu pažįstamu Čikagos (JAV) architektūros ir dizaino muziejaus prezidentu Christijanu Narkievičiumi bei graikų architektu, skulptoriumi, poetu Joaniu Karalija, jis bėdojo ir dėl čia netvarkingai laikomų, nesaugomų bažnytinių rūbų.
„Juozapavoje tragiškiausia padėtis su rūbais“, – sako klebonas ir atveria zakristijos spintą, pratraukia komodos stalčius. Čia esantys liturginiai rūbai – suglamžyti, nešvarūs, kai kurie – sukandėję, jau sunaikinti.
„Rūbai irgi turi vertę. Seni, kad ir nenaudojami, – ir istorinę. Nenaudoji – sutvarkyk, pasidėk, – kaip eksponatą saugok. O jei nesugebi – atiduok į muziejų, kad jis išliktų“, – mena kunigas A. Budrius.
Tarkime, ant arnoto užrašyta šeimos pavardė. Vadinasi, tai – auka bažnyčiai. „Reikia branginti jų auką, o ne kaip skudurą numesti. Kai negerbiama žmonių auka, kai jie mato, kaip nepagarbiai su ja elgiamasi, tai kaip gali jų prašyti aukoti“, – sako klebonas.
Jis mano, kad parapijos žmonės visada turi sulaukti dvasiškio didesnio dėmesio, o tada šie atsimoka tuo pačiu.
Kunigas A. Budrius džiaugiasi iš Juozapavos kilusia Sutkų šeima, kuri ėmėsi iniciatyvos rūpintis sudaužytais šios bažnyčios vargonais. Džiaugiasi zakristijonu radęs P. Grybauską, rūpestingą, atsakingą žmogų, į bažnyčią apie penkis kilometrus ateinantį arba atvažiuojantį dviračiu iš Pamockės.
Klebonui daug kas rūpi
Micaičių klebonas A. Budrius, Raudėnų ir Juozapavos bažnyčių šeimininku tapęs praėjusių metų gruodžio viduryje, ne tik susipažįsta su jomis.
Kleboną domina išblaškyti bažnyčių inventoriai, prarasti archyvai, galų gale, ką parapija valdė. Kreipėsi į Centrinį valstybės archyvą Vilniuje, kuriame yra ir įvairiausios prieškario laikų bylos bei planai. Jame tikimasi rasti ir įdomaus, ir netikėto.
Rūpesčių parapijos klebonui kelia ir šiandiena.
Lyjant net keliose vietose teka pro 2000 metais vienos įmonės, dabar jau bankrutavusios, užklotą metalinį Raudėnų bažnyčios stogą. Klebonas kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę, į paminklotvarkos specialistus.
Savivaldybės darbuotojų komisija jau buvo atvykusi. Manoma, jog kiauras stogo vietas reikia suvirinti.
„Negali per mėnesį viską suspėti. Dabar stengiuosi apsiuostyti kampus, susižiūrėti visus popierius. Rankiojuosi iš visur ir dėliojuosi“, – sako Micaičių parapijos klebonas A. Budrius.
Autoriaus nuotr.
ŠVENTOVĖ: Raudėnų bažnyčios radiniai padės geriau pažinti šio krašto istoriją.
SAUGYKLA: Mediniame bažnyčios sandėlyje tarp gelžgalių gulėjo senos knygos.
SENIENA: Kunigo Alionido Budriaus rastomis senomis knygomis susidomėjo kuršėniškis rašytojas Vytautas Kirkutis (kairėje).
INSTRUMENTAS: Sugadintą timpaną ketinama restauruoti.
SEIFAS: Dėžėje guli Raudėnų parapijos praeities dokumentai.
KOMISIJA: Šiaulių rajono savivaldybės atstovai pabuvojo ir vieno iš bažnyčios pastatų palėpėje.
PALĖPĖ: Gali būti, kad vieno iš Raudėnų parapijos pastatų palėpėje mėtosi ir jos neartimą praeitį menančių raštų.
PARAPIJA: Devynioliktajame amžiuje nubraižytas Raudėnų bažnyčios žemių planas.
NURODYMAS: Lietuvos TSR religijos reikalų įgaliotinio Broniaus Pušinio raštas Kuršėnų apskrities DŽDT vykdomojo komiteto pirmininkui. 1949 metai.
KOMODA: Kunigas Alionidas Budrius piktinasi, kad Juozapavos bažnyčios zakristijoje laikomais liturginiais rūbais nepasirūpinta. Šalia – Čikagos architektūros ir dizaino muziejaus prezidentas Christijanas Narkievičius.