Levisijos

Tavo gėlė

Levisijos

Giedrius RUMĖ

Gėlininkas

Levisijos (Lewisia) priklauso portulakinių (Portulaceae) šeimai. Rūšis pavadinta Šiaurės Amerikos tyrinėtojo M. Lewis garbei.

Gėlės laikomos retais augalais: niekur kitur, išskyrus kalnuotą Šiaurės Amerikos vakarinę dalį (Arizona, Juta, Nevada, Aidahas, pietinė Kalifornija) neauga. Nemaža dalis rūšių (jų apie 20) yra endemai ir randami tam tikrose vietovėse.

 Levisijas lydi nelengvai prijaukinamų, vos ne legendinių augalų šlovė. Jos iš tiesų retai auginamos, nes pagrįstai laikomos vienomis kaprizingiausių gėlių. Apie jas retai rašoma – dažniausiai užsimenama vos vienu kitu žodžiu. Auginimo patarimai dažnai prieštaringi, neretai paremti klaidinga patirtimi ir nesėkmėmis – tai tik dar labiau sustiprina „sunkaus“ augalo aureolę.

Levisija iš tiesų kaprizingas vaikas. Bet tik tiems, kas nenori įsigilinti į šio įstabaus augalėlio kilmę bei įpročius. Nežiniukams tikrai nepavyks jo užsiauginti. Šis augalas pareikalaus daug laiko ir rūpesčių, nes yra pernelyg prisirišęs prie savo gimtųjų vietų. Jeigu jam nesudarysite panašių sąlygų, visos pastangos jį aklimatizuoti nueis niekais!

Augalas kiek neįprastos išvaizdos. Tiems, kas pažįsta kitą giminingą gėlę portulaką, gal bus lengviau įsivaizduoti pristatomą augalą. Levisijų lapai plokštesni, plonesni, gerokai platesni (kai kurių rūšių – net labai platūs), truputį mėsingi, standesni. Auga skrotelėmis.

Stiebai palyginti aukšti, kai kurių rūšių šakoti; žiedai neproporcingai stambūs, gausūs, jų atspalviai pasteliniai – nuo balsvai rausvų (yra ir sniego baltumo) iki beveik raudonų. Daugelis autorių lygina juos su miniatiūrinėmis vandens lelijomis. Net ir vienas vienintelis žydintis kerelis gali prikaustyti dėmesį.

Lietuviškoje literatūroje tvirtinama, jog levisijos – visžaliai augalai, kai kas nurodo, kad jos labai mėgsta saulę. Tai ne visai tiesa. Dalis rūšių išties išsaugo savo lapiją per visą žiemą, tačiau nemažai rūšių rudenį numeta lapus.

Saulėje levisijos auga tik gamtoje; pas mus jas derėtų auginti lengvame pusšešėlyje arba bent jau rytiniame alpinariumo šlaite (tik ne saulėkaitoje!). Augalėliams būtinas geras drenažas, laidi, nesupuolanti, niekuomet neužmirkstanti žemė – kitaip jūsiškės levisijos žus jau pirmaisiais auginimo metais.

Geriausiai tiks rūgšti dirva (vos viena kita rūšis mėgsta neutralios reakcijos dirvožemius) su žvirgždo bei smėlio priemaiša. Dar įmaišykite durpių ir trąšios humusingos žemės. Šitoks „kokteilis“ levisijoms patiks: būtent tokios struktūros ir sudėties dirvožemiuose jos auga ir gamtoje. Žemės paviršiuje papildomai papilkite ploną smulkaus žvirgždo sluoksnį, juo apkaupkite levisijų skroteles (jų pagrindas turi būti ne žemėje, bet žvirgždo kauburėliuose – tai apsaugos nuo drėgmės).

Bet ir šito nepakaks: jei levisijų neapginsite nuo žiemos kritulių, pavasario jos gali ir nesulaukti. Tam tiks ir nedideli plastiko konteineriai su vėdinimo skylėmis šonuose, ir paprasčiausios apverstos dugnu į viršų standaus, neištežtančio kartono dėžės. Jei levisijos žiemos sausai, šalčiai joms nepakenks.

Aktyvios vegetacijos metu – priešingai, levisijos labai mėgsta drėgmę. Sausesniu metu būtina jas laistyti (tik ne į skrotelių vidurį). Jei patingėsite laiku palaistyti ir leisite žemei bent sykį perdžiūti, augalas pamanys, jog atėjo metas prisnūsti, ir pereis į priverstinės ramybės būseną (jo augimas pastebimai sulėtės). Jei jau taip atsitiko, iškart nustokime jį laistę: vandeniu jo jau nebeprikelsime; dabar jį pažadinti gali nebent ženkliai padidėjęs oro drėgnumas.

Praėjus karščiams ir stojus gaivesniam metui, levisija pati atsibus. Jei bandysite ne laiku ją gaivinti prievartiniu laistymu, paprasčiausiai pražudysite. Neretai į tokią netikėtą ramybę pereina ne vien drėgmės stokojantys, bet ir perkaitę augalai – štai kodėl levisijų nereikėtų sodinti saulės svilinamose vietose. Jei jau negalite savo augintinėms surasti kito, ne tokio alinančio kampelio, prieš tikėtinus vasaros karščius bent jau sukurkite joms dirbtinį pavėsį.

Lietuvoje levisijų galima įsigyti didesnėse dekoratyvinių augalų mugėse – tai nėra populiari ir lengvai auginama gėlė, todėl jas platina vos vienas kitas labiau patyręs augintojas.

Kadangi levisijų šaknys ilgos ir mėsingos, suaugusių kerų geriau nepersodinėkite. Skirstyti jų taip pat nepatariama – greičiausiai tik pražudysite. Lengviausia levisijas veisti sėklomis. Pasėtos rudenį, jos puikiai sudygsta pavasarį (jeigu sėjate pavasarį, prieš tai jas būtina stratifikuoti).

Sėklų galite parsisiųsti paštu iš jas platinančių specializuotų retų augalų firmų. Nepatyrusiam augintojui gali būti kebloka užauginti sėjinukus iki žydinčių augalų – dalis jų tikriausiai neišvengiamai žus. Nors iš tiesų sėjinukai auga sparčiai ir, priešingai nei suaugę augalai, be didesnių problemų. Jei sėklų prisirinkote savo gėlyne, sėkite jas iškart. Tinkamomis sąlygomis auginamos levisijos gali net pačios pasisėti ir be šeimininko įsikišimo atsinaujinti.

Ligos levisijų nekankina. Gali pažeisti nebent vienintelė neganda – šaknies kaklelio puvinys. Bet ir tai tik tuomet, jei augalui bus per drėgna (ypač žiemą).

Ar visos 20 levisijų rūšių gražios ir vertos auginti? Taip! Tai išties unikali gentis – visi iki vieno jos atstovai prašyte prašosi į gėlynus. Bet ne visos rūšys juose lengvai įsitvirtina – kai kurias jų išties sunku arba beveik neįmanoma prijaukinti.

Lietuvoje išbandytos lapus prieš žiemą metančios (jų žiemai net nereikia dengti) L.pygmaea, L.rediviva (ypač jautri drėgmės pertekliui), L.longipetala; visžalės L.cotyledon, L.columbiana. Bandytos auginti L.brachycalyx bei L.tweedyi (dėl pastarosios augintojai nesutaria – vieni ją laiko lepia ir labai kaprizinga, kiti priešingai – lengviausiai auginama.

Pati populiariausia levisija – L.cotyledon. Viena stambiausių ir gausiausiai žydinčių, nelabai sunkiai auginamų rūšių. Kilusi iš Kalifornijos, žaliuoja ir per žiemą, todėl ją būtina apsaugoti nuo perteklinės drėgmės. Geriausiai jaučiasi pasodinta lengvame pusšešėlyje alpinariumo šlaite.

Auginama daugybė šios rūšies formų, besiskiriančių stambokų (2–2,5 cm skersmens) žiedų atspalviais. Žiedkočiai iki 30 cm aukščio. Lapai platūs, standūs, netgi aštrūs. Selekcininkai yra išvedę ir puikių tarprūšinių levisijų hibridų.

Redakcijos archyvo nuotr.

ŽIEDAI: Gėlininkai neabejoja – jei ne Lietuvos klimatas , levisijos iškart plūsteltų į visus gėlynus. Šiuo metu šias gėles augina vien pavieniai užsispyrėliai.