Naujausios
Besišypsanti devyniasdešimtmetė
Tytuvėniškei Stefanijai Uinskienei sukako 90 metų. Tačiau moteris dar guvi, sveika ir tvirta. Amžius jai netrukdo būti geros nuotaikos ir dėkingai šypsotis gyvenimui.
Sveikino seniūnija ir artimieji
Garbingo jubiliejaus proga jubiliatę pasveikinti nuvyko Tytuvėnų seniūnijos seniūnas Romas Čerkauskas ir socialinė darbuotoja Rima Maslianikienė. Ponia Stefanija jau daugiau kaip 30 metų gyvena kartu su dukra Galina ir žentu Petru Kavaliauskais.
Seniūnijos darbuotojus pasitiko visa šeima tvarkinguose, gražiai išpuoštuose namuose. Ponia Stefanija guvi, daug besišypsanti, tvirta moteriškė (kad tvirta, supratau iš rankos paspaudimo), džiaugėsi mūsų apsilankymu ir priėmė kambaryje, kuriame primerkta daug gėlių, sakydama: „Čia vaikų, anūkų ir proanūkių dovanos.“
Užrišę jubiliejinę juostą, sėdome prie puodelio kavos ir išsikalbėjome su jubiliate apie jos gyvenimą.
Mokėsi siuvėjo amato
Ponia Stefanija gimė Šiluvos valsčiuje, Lukaičių kaime. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 10 hektarų žemės. Stefutė šeimoje buvo antras vaikas iš šešių. Kadangi šeima vertėsi sunkiai, mokslų ragauti neteko. Reikėjo padėti namų ruošoje, auginti jaunesnius broliukus ir sesutes.
Kai Stefutei sukako 14 metų, tėvai ją išleido į Raseinius pas siuvėją mokytis siuvėjos amato. Kaip prisimena pati jubiliatė, tas amatas jai patikęs ir greitai jį perpratusi.
Ištremti
Būdama aštuoniolikos Stefanija nutekėjo į gretimą kaimą. Kartu su vyru Feliksu gyveno vyro šeimoje. Ten gimė pirmasis sūnus. Baigiantis karui, užėjus rusams, vienas vyro brolis pasitraukė į mišką partizanauti. Kai paaiškėjo, kad vyro brolis partizanas, rusų enkavedistai, nieko daug nesiaiškinę, visus ūkyje buvusius žmones suėmė ir įsakė ruoštis kelionei į Sibirą. Leido kiekvienam pasiimti po kelis kilogramus mantos.
„Tai aš į maišo dugną pirmiausiai įsidėjau siuvimo mašinos „Zinger“ galvutę. Dar įsidėjome lašinių ir rūbų“, – mena Stefanija.
Į Sibirą ištrėmė Stefaniją, jos vyrą, dvejų metukų sūnų ir po širdimi spurdančią naują gyvybę – Galiną, uošvius ir vyro brolį. Netrukus, nuvykus į tremties vietą, gimė Galina. Kaip sako Stefanija, Galina turėjo būti Elena.
Po vaiko gimimo, kai tėvas nuėjo užregistruoti naujo tremtinio ir duoti jai Elenos vardą, jam lagerio viršininkas pasakė: „Jokia Elena, bus gerai ir Galina." Taip mažoji buvo pavadinta slavišku vardu.
Prisimindama tremtį, ponia Stefanija daug pasakojo ir vis kartojo: „Mūsų šeimą Sibire gelbėjo siuvimo mašina. Vyrą varydavo dirbti į mišką, o man leisdavo likti barake ir prižiūrėti du mažamečius vaikus. Bet tuo pačiu metu turėdavau „apsiūti“ visų „načelnikų“ žmonas. Nebuvo mandrūs tie siuviniai, pagrinde iš perkelio ir kartūno. Siūdavau ir savo likimo broliams bei sesėms. Lietuviai atsilygindavo – kas kruopų saują, kas porą bulvių atnešdavo.“
Tremtyje gimė ir trečias vaikutis. Sibire Stefanijos šeima išbuvo 11 metų.
Sugrįžimas
Kai grįžo į Lietuvą, jų namai buvo užimti. Prisiglaudė pas seserį Eleną Lauraitienę Radviliškio rajone. Sesuo padėjo materialiai, o kita sesuo Janina Jasulaitienė, kuri gyveno anuometiniame Kapsuke, padėjo mokyti vaikus.
Visi trys vaikai Sibire lankė rusišką mokyklą, nors lietviškai kalbėjo gerai, bet su gramatika buvo labai sunku.
„Kai atsikėlėme gyventi į Tytuvėnus, sesuo Janina, kuri buvo mokytoja, vasaras praleisdavo pas mus ir su vaikais kasdien rašydavo po tris diktantus. Taip vaikai visai neblogai išmoko lietuvių gramatikos. Tai jiems gyvenime labai pravertė. Dabar vienas sūnus gyvena Vilniuje – verslininkas, kitas aviatorius, jau senjoras, gyveno Amerikoje, dabar gyvena Tytuvėnuose. Tytuvėnuose gyvena ir duktė Galina, o tiksliau Elytė, nes grįžę iš Sibiro Šiluvos bažnyčioje mes ją pakrikštijome ir davėme Elenos vardą. Ji – medicinos sesuo“.
Priglaudė Tytuvėnai
Kai Stefanijos šeima atsikėlė gyventi į Tytuvėnus, taip ir liko juose. Šviesaus atminimo vyras Feliksas įsidarbino durpių įmonėje mechanizatoriumi, lankė chorą, kad greičiau gautų butą, o Stefanija įsidarbimo Tytuvėnų buitinio aptarnavimo kombinate siuvėja.
Siuvėja dirbo tol, kol uždarė siuvyklą. „Siūdavau ir namuose, – pasakoja Stefanija. – Bet bijodavau, nes ateidavo tikrinti tai iš vykdomojo, tai iš mokesčių, ir bausdavo. Tai aš siuvamas sukneles kabindavau į savo spintą, prie savo rūbų ir sakydavau, kad čia mano. Taip nė karto ir nenubaudė.“
Paprašius, kad ponia Stefanija mums ką nors pasiūtų, nusijuokė: „Galėčiau, „Zingeris“ grįžo iš Sibiro kartu su mumis ir dabar stovi prie mano lovos. Ir nors skaitau be akinių, bet akylumas jau ne tas, o ir pirštai miklumo nebeturi.“
Ponia Stefanija Ujinskienė neatrodo pavargusi nuo metų naštos, daug šypsosi, džiaugiasi savo vaikais, kurie išaugo dori žmonės, džiaugiasi 8 anūkais ir 9 proanūkiais, o labiausiai pačiu geriausiu žentu pasaulyje – Petru.
Romas ČERKAUSKAS
Tytuvėnų seniūnas
Autoriaus nuotr.
JUBILIEJUS: Daug vargo mačiusi tytuvėniškė Stefanija Uinskienė sulaukė garbingo jubiliejaus ir dar jaučiasi sveika, guvi.
PAGERBIMAS: Jubiliatę pagerbė seniūnijos darbuotojai. Šalia – Rima Maslianikienė.