Naujausios
Restorano įkūrėjos siūlo nebijoti nestandartinių sprendimų
Avantiūra – taip spontaniškai kilusią idėją atidaryti tailandietiško maisto restoraną Šiauliuose vertina jo bendrasavininkės Rūta Kalinauskaitė ir Neringa Vilkaitė. Jaunoms verslininkėms teko atlaikyti demotyvatorių spaudimą – jie iš anksto pranašavo bankrotą.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Verslo idėja kilo spontaniškai
Restorano „My Thai“ vadovės dalijosi savo istorija bei patarimais, nuo ko pradėti viešojo maitinimo verslą, Šiauliuose vykusiame renginyje „Verslas veža“.
„Gal atidarom tailandietiško maisto restoraną?“ – verslo idėją pasiūlė Neringa savo draugei Rūtai, skaniai papietavusi tailandiečių restorane sostinėje. „Gerai!“ – be ilgesnių svarstymų iškart sutiko Rūta. Spontaniška idėja, apsvarstyta vos per dvi minutes.
Merginos neturėjo verslo patirties. R. Kalinauskaitė dar studijavo magistrantūros paskutiniame kurse ekonomiką ir teisę, o N. Vilkaitė tebestudijuoja doktorantūroje verslo administravimą.
Kas paskatina jaunus žmones imtis nuosavo verslo? N. Vilkaitė prieš keletą metų antro kurso studentams dėstė ekonomiką. Viena iš temų – nuosavo verslo privalumai. Studentai dažniausiai įvardijo nuosavo verslo privalumus: „būti bosu“, „turėti kažką savo“, „užsidirbti“.
„Prisiminėme save prieš dvejus metus – pradėjome ne nuo motyvų. Mums tiesiog kilo idėja, degėme iniciatyva padaryti kažką tokio mieste, kuriame gimėme ir užaugome“, – pasakojo Rūta.
Patyrė aplinkinių spaudimą
Merginos dėkingos sau už kantrybę, kad sugebėjo atlaikyti aplinkinių spaudimą nekišti rankų į maitinimo verslą.
„Daugybė žmonių mus bandė sustabdyti: „kur jau kur, bet į maitinimo verslą kojos nekelkite“, „tai – sunkiausias verslas pasaulyje“, „bankrutuosite“, „o ne, tik ne Šiauliuose, čia juk beveik nėra žmonių“ ir panašiai“, – prisiminė R. Kalinauskaitė.
O kas, jei nepavyks, klausė ir pačios savęs. „Pagalvojom – na ir kas? Prarasime investuotas santaupas. Bet kokiu atveju, tai – gyvenime neįkainojama patirtis“, – neabejoja R. Kalinauskaitė.
Merginos vadina save „paskolofobėmis“ – nesiryžo imti paskolos iš banko. Restoraną atidarė sudėjusios visas santaupas, užsienyje uždirbtus pinigus. Pačioje pabaigoje dalį pinigų pasiskolino iš artimųjų.
Tailande – likimo siųsti žmonės
„Negalime atidaryti tailandietiško maisto restoraną, neparagavus jo Tailande“, – nutarė šiaulietės ir išskrido į Tailandą. Nuvykusios ekspromtu, nemiegojusios ir alkanos, vietoje pradėjo viešbučio paieškas. Pasak Neringos, ten susidūrė su likimo siųstais žmonėmis.
Atrasto viešbučio savininkas, pasirodo, buvo viešbučio virtuvės šefas. Merginoms tereikėjo jo klausinėti, kas joms rūpėjo. Vyras smalsias lietuvaites nusivežė į vietinį turgų, papasakojo apie tailandietiško maisto ruošos specifiką, produktus.
Vėliau, sustojusios paklausti kelio, šiaulietės susipažino su vienos pajūrio maitinimo įstaigos savininku. Jis padėjo ieškoti tinkamos viryklės maistui gaminti, „wok“ keptuvių, kitų reikalingų daiktų virtuvei.
Valentino dieną teko švęsti Tailande. Kad neliūdėtų vaikinus palikusios Lietuvoje, merginos nusprendė vakarą praskaidrinti vietos klube. Vos spėjusios nusipirkti po kokteilį, susipažino su vietnamiečiu, dirbančiu tailandietiško maisto restorane. Su juo ryšius verslininkės palaiko iki šiol. Jis labai padėjo rengiant patiekalų technologines korteles.
„Pažintį su tailandietiška virtuve pratęsėme vietinėse maisto gamybos mokyklose. Jose mokėmės tradicinio maisto gamybos paslapčių ir ženkliai pakeitėme savo mitybos įpročius. Aš, iki kelionės nevalgiusi nieko aštraus, patį aštriausią Tailando virtuvės patiekalą – raudonąjį karį su daugybe čili pipirų – kabinau šaukštais“, – pasakojo Rūta.
Sutaupė pirkdamos internete
Pirmoji problema, su kuria susidūrė restorano vadovės, tinkamų patalpų trūkumas Šiauliuose. Jos buvo per mažos, nepritaikomos dėl ribotos ventiliacijos sistemos, įsikūrusios gyvenamajame name, kuriame gyventojai nesutiktų duoti leidimo maitinimo įstaigai įsirengti arba joms atgaivinti reikalingos šimtatūkstantinės investicijos.
Po kelias savaites trukusių paieškų merginos pasirinko patalpas, iš kurių nesenai buvo išsikrausčiusi picerija.
Daug lėšų sutaupyti padėjo įrengimų restoranui siuntimasis iš užsienio šalių, elektroninių parduotuvių. Verslininkių pastebėjimu, aukso kasyklos yra internetinis aukcionas „Ebay“.
R. Kalinauskaitė džiaugiasi, jog pradedant verslą itin geranoriškai padėjo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai. Į šią tarnybą nuvyko dar tada, kai nebuvo pasirašiusios patalpų nuomos sutarties ir jau derino patalpų išdėstymo planą.
Verslininkių manymu, tai buvo labai protingas sprendimas, nes virtuvės išplanavimą iš karto pasidarė pagal reikalavimus. Vėliau nereikėjo griauti sienų ar perkelti plovyklos į kitą virtuvės galą.
Kaip vieną iš labiausiai pasiteisinusių sprendimų N. Vilkaitė įvardija naudojimąsi dizainerio paslaugomis. Praėjus beveik pusantrų metų nuo restorano veiklos pradžios verslininkės vis dar sulaukia pagyrų dėl skoningo ir jaukaus interjero.
Viską, kas įmanoma, merginos darė pačios. Pavyzdžiui, beveik dvi savaites rišo dekoro elementus – bambukų kotelius.
Lietuviams sumažino aštrumą
N. Vilkaitė pataria pradedančiosioms įmonėms, ne tik maitinimo paslaugų rinkoje, patentuoti savo logotipą, nes jį nukopijuos kiti.
„Nebijokite nestandartinių sprendimų, darykite tą, ko kiti nedaro“, – drąsina R. Kalinauskaitė. Pasak jos, rinkoje dominuoja keli pagrindiniai azijietiškų produktų tiekėjai. Jie aptarnauja praktiškai visus Rytų virtuvių restoranus šalyje.
Verslininkės atliko tyrimą – įvertino galimybę produktus pačioms siųstis iš užsienio. Peržiūrėjusios kainas daugiau nei 100 elektroninių parduotuvių užsienio šalyse, atsirinko tiekėjus iš užsienio. Jie daugumai produktų siūlo trečdaliu mažesnę kainą nei Lietuvos tiekėjai.
Restorano savininkės akcentuoja, jog patiekalus gamina be Rytų šalių virtuvėse įprasto mononatrio gliutamato (E621). Kartą jos padarė eksperimentą – pasigamino sau vienodus patiekalus, tik vieną su, o kitą be E621. Rezultatas suglumino – pastarojo net skonis kitoks, norisi valgyti daug daugiau.
Tailandietiškus patiekalus teko šiek tiek adaptuoti lietuviams – sumažinti aštrumo. Kas tailandiečiams aštru yra 7 pipiriukai, lietuviams – du.
Tailandiečio virtuvės šefo verslininkės nenorėjo samdyti. Anot jų, pripratę gaminti gatvėse, jie labai netvarkingi, todėl tektų samdyti antrą žmogų, kuris eitų paskui ir viską valytų.
Draugystei verslas netrukdo
Pasak Rūtos, dirbant su verslo partneriu, svarbu išlikti tolerantiškam, kartais nusisukti, suskaičiuoti iki 10 ir tęsti kalbą.
„Net ir kritinėse situacijose verslo partneriai turi vienas kitą palaikyti. To bus galima pasiekti tik dirbant be karštų emocijų. Maži pykčiai, diskusijos – nuostabus dalykas. Tik taip išsigeneruoja geriausios idėjos. Tačiau iškilus net nedideliam konfliktui, svarbu susėsti ir pasikalbėti“, – įsitikinusi R. Kalinauskaitė.
Abi vertina draugystę ir supranta, kad verslas neturėtų jai kliudyti. Draugystės privalumu sugeba pasinaudoti – viena kitą patempia, kai atrodo, kad kažkas nesiseka.
„Tie, kurie mus atkalbinėjo nuo „My Thai“ atidarymo, buvo teisūs – maitinimo verslas yra sunkus. Dirbti tenka labai daug. Tačiau didžiulio darbo reikėtų ir kitoje srityje, jei norima pasiekti rezultatų, – neabejoja N. Vilkaitė.
Pradedantiesiems nuosavą verslą šiaulietės primygtinai siūlo – nebijokite klausti, kalbėti su potencialiais klientais, artimaisiais, kurie turi savo verslą. Iš jų galima pasisemti daug idėjų, patirties. Ir žinokite, kad kartais tikrai nereikia nuleisti rankų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VERSLININKĖS: Jaunosios verslininkės Neringa Vilkaitė ir Rūta Kalinauskaitė dėkingos sau pačioms už kantrybę, kad sugebėjo atlaikyti pažįstamų ir nepažįstamų žmonių spaudimą nekišti rankų į maitinimo verslą.
INTERJERAS: Kaip vieną iš labiausiai pasiteisinusių sprendimų verslininkės įvardija naudojimąsi dizainerio paslaugomis.