Naujausios
Linkuvis grįžo tapęs Pamario krašto šviesuliu
Vakar sukako mėnuo, kai Linkuvos žemė amžinam poilsiui priglaudė gamtos mokslų daktarą, ichtiologą, gamtosaugininką, mokslinių knygų apie žuvis ir žuvisaugą Kuršių mariose bei Baltijos jūroje autorių, mūsų kraštietį Kazį Gaigalą. Atsidavimu pasirinktai mokslo šakai, darbštumu ir patriotizmu, meile žmonėms ir gamtai linkuvis pelnė Pamario krašto šviesulio vardą.
Ne savo noru gimtąjį Linkuvos kraštą palikęs pačiame jaunystės sužydėjime gamtos mokslų daktaras Kazys Gaigalas į jį grįžo kovo 1-ąją. Amžinam poilsiui. Pamario krašto šviesuliu tituluojamo linkuvio kapas supiltas Linkuvos kapinėse.
Mokslininkas mirė po ilgos ir sunkios ligos vasario 27-ąją. Kovo 2-ąją jam būtų sukakę 86-eri metai.
Didžiąją savo gyvenimo dalį mokslininkas praleido Pamaryje. Rusnėje K. Gaigalas su žmona irgi linkuviete Birute Enikaite-Gaigaliene įsikūrė grįžęs iš tremties 1957-aisiais ir gyveno iki mirties.
Į Rusiją ūkininkų sūnus, Dvariukų kaimo pradinės mokyklos vedėjas buvo ištremtas 1949-aisiais kartu su tėvais. Be teisės grįžti. Pas jį į Rusijos gilumą savo noru išvažiavo ir Birutė – šaulio dukra, bendramokslė ir vienintelė meilė, būsimoji mokytoja, bibliotekininkė, poetė.
K. Gaigalas 1954-aisias Irkutsko valstybiniame universitete įgijo biologo-zoologo specialybę.
Grįžęs į Lietuvą K. Gaigalas ketino pasišvęsti moksliniam pedagoginiam darbui Vilniaus universitete, tačiau buvusiam tremtiniui įsidarbinti mokslo įstaigoje nebuvo leista. Tuomet Kazys ir Birutė Gaigalai apsigyveno Rusnėje, aplūžusiame bute. Visas negandas sutuoktiniai įveikė dirbdami ir kurdami, augindami dvi dukras, gražiai sutardami su vietos gyventojais – lietuvininkais.
Pamaryje prabėgo pusšimtis K. Gaigalo mokslinio darbo metų, tyrinėjant ir rūpinantis žuvisauga ne tik Kuršių mariose, bet ir Baltijos jūroje. Jo mokslinės-praktinės veiklos laukas buvo tvenkininės žuvivaisos reikšmės ir naudos įrodymai.
Po tremties panaikinimo K. Gaigalas buvo priimtas dirbti į Mokslų akademijos Biologijos institutą. 1957-aisiais žuvų pramonės ministro buvo paskirtas Rusnės tarprajoninės žuvų apsaugos ir žvejybos reguliavimo inspekcijos viršininku. Tuo pat metu būdamas Zoologijos ir parazitologijos instituto neakivaizdinio skyriaus aspirantas, parašė disertaciją apie Kuršių marių žuvininkystę, kurią 1964-aisiais apgynė tuomečiame Leningrade ir gavo biologijos mokslų daktaro laipsnį.
1993-aisiais Lietuvos mokslo Taryba K. Gaigalą nostrifikavo gamtos mokslų daktaru. 1991-aisiais išėjęs į pensiją, mokslininkas ir toliau bendradarbiavo tiriant Kuršių marių baseino žuvų išteklius ir populiaciją.
K. Gaigalas yra daugybės knygų autorius bei bendraautoris, paskelbęs apie 100 mokslinių straipsnių, per 300 mokslo populiarinimo bei kraštotyros darbų.
Pernai, jau sunkiai sirgdamas K. Gaigalas dalyvavo Aplinkos ministerijos ir Žurnalistų sąjungos tradiciniame konkurse „Žmogus ir aplinka“. Už publikacijas „Dirbtinė žuvivaisa ir akvakultūra Nemuno deltoje“, „Pragaištingi ekologiniai ir socialiniai reiškiniai Pamaryje“, „Atnaujintas ungurių įžuvinimas – tik gero darbo pradžia“ šiame konkurse pelnė trečiąją vietą.
Pamario krašto žmonės K. Gaigalą laikė rusniškiu. Jo mokslinių tyrinėjimų ir darbų palikimas laikomas svariu indėliu Pamario kraštui, žmonėms ir istorijai.
Už ilgamečio darbo nuopelnus šiam kraštui K. Gaigalas buvo apdovanotas Šilutės savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija.
„Pakruojo krašto“ inf.
NETEKTIS: Kraštietis, gamtos mokslų daktaras Kazys Gaigalas mirė eidamas 86-uosius metus.