Naujausios
Dingę vitražai – Kultūros centro rūsyje
Kas ir kada suskaičiuos rajono meno kūrinius?
Po publikacijos „Pakruojo krašte“ 2014-03-04, „Vitražai Pakruojyje – kaip malkos“, redakcija gavo atsiliepimą į buvusio rajono Kultūros skyriaus vedėjo Alfredo Šimkaus straipsnyje cituotas mintis apie Pakruojo kultūros centre iki pastato rekonstrukcijos šokių salėje buvusių vitražų likimą.
Liūdnos vitražų istorijos rodo, kad rajone meno vertybės yra užmirštamos ir nevertinamos, dėl to prarandamos, nes niekas niekada jų neregistravo ir nesijautė atsakingas už jų išsaugojimą.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Laikyti dingusiais
Publikacijoje, kuriai temą pasiūlė laikraščio skaitytojai, buvo rašoma apie vitražų, miestą puošusių iš knygyno langų, likimą. Buvo išsiaiškinta, kad jie iki kovo vidurio buvo laikomi Pakruojo dvaro rūmų patalpose, o pastatą perdavus valdytojui, jie, kaip ir kitas savivaldybei priklausantis turtas, pargabentas į kitas patalpas.
Vitražai rasti suniokoti ir sudaužyti, nes gabenti iš vienos vietos į kitą nepasirūpinus jiems jokio saugaus įdėklo.
Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė aiškino, kad šie meno kūriniai nėra kultūros skyriaus turto apskaitoje, todėl jam nepriklauso, ji vitražais rūpinasi tik kaip pakruojietė.
Domintis 1990-aisiais atidengtais vitražais, skirtais profesoriaus Stasio Ušinsko atminimui, (juos sukūrė S. Ušinsko mokinio Algimanto Stoškaus studentai iš Dailės akademijos) buvęs rajono Kultūros skyriaus vedėjas Alfredas Šimkus prisiminė ir kitus – buvusių kultūros namų langus puošusius vitražus.
A. Šimkus puikiai prisiminė anuomet įspūdingą buvusią jų kainą, tačiau kas tų vitražų autorius ir kur jie dabar, sakė, jog „po rekontrukcijos kažkur dingo“.
„Niekur nedingo“
Į redakciją kreipėsi Kultūros centro direktorė Irena Kybartienė.
„Mane papiktino, kad anuometinis kultūros skyriaus vedėjas sako nežinantis kur vitražai“, – sakė direktorė.
„Kas ne kas, o A.Šimkus apie juos turėjo žinoti ir jais pasirūpinti. Nes vykdant rekonstrukciją anuometiniai kultūros namai (pastatas) priklausė Kultūros skyriui. Pastatą puošę vitražai taip pat turėjo būti skyriaus turto apskaitoje.
Kai meistrai keitė šokių salės langus, pamenu, pamatėme ant žemės gulinčius išimtus vitražus. Tada keli anuometiniai darbuotojai šokome jų gelbėti – rinkome ir glėbiais nešėme į laikinąjį sandėlį. Vitražai buvo daugelį metų nerestauruoti, todėl jau salėje keletą metų kabėjo išbyrėjusiomis detalėmis, uždangstyti tamsiu audiniu.
Po rekonstrukcijos, juos, kaip ir kitą kultūros namų turtą parsinešėme į suremontuotas sandėlio patalpas. Jie ten ir tebestovi. Tiesa, kalbėjau dėl jų likimo su vitražistų mokyklos atstovais, bet jie nei rekonstruoti, nei paimti kaip mokymo priemonę, nepanoro“, – redakcijai kalbėjo I. Kybartienė.
Vitražo likučiai – rūsyje
Direktorė sako, jog puoselėjusi viltį sveikąsias vitražo dalis kaip nors įrėminti ir buvusio meno kūrinio fragmentus panaudoti prasmingai, tačiau tam kultūros centras neturi lėšų.
Redakcija pasiūlė surengti išlikusių buvusio vitražo fragmentų aukcioną. Direktorė šia idėja buvo susižavėjusi, tačiau susidūrė su dviem problemomis: kaip iš vietos pajudinti byrančius vitražo fragmentus ir kaip įteisinti turto, kuris nepriklauso kultūros centrui, aukcioną?
Ar šie meno kūrinio likučiai dar turi ateitį? Direktorė atsakyti kol kas negali. „Gaila, kad mūsų sandėlis rūsyje, čia labai drėgna, vitražui ir jo metalinėms jungtims labai negerai. Taip mums sakė vitražistai“.
Kiek rajone meno vertybių?
Kiek rajone dar yra meno kūrinių, apie kuriuos pamiršta keičiantis valdininkams, kultūrininkams? Kas žino, kiek turime garsių Žiemgalos krašto menininkų dovanotų kūrinių. Kur jie – valdininkų kabinetuose, po jų rekonstrukcijos – rūsiuose, ar kieno nors namuose?
Ar yra vedama meno vertybių apskaita, ar kas nors atsakingas už jų išsaugojimą?
Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė redakcijai pripažino: „Manau atėjo laikas, kai turime sėsti ir susiskaičiuoti. Kiek aš dirbu, bendro sąrašo meno kūrinių nėra, tačiau, kas yra kiekviename miestelyje, žinome. Manau, išeiti galiu aš, bet ne meno kūriniai. Jie turi išlikti. Gal jų apraše turėtume fiksuoti kūrinio autorių, matmenis, medžiagą, ir žinoma, kaip tas kūrinys pas vieną ar kitą saugotoją yra patekęs.
Tai dabar daro ir Šiauliai. Manau ir mums reikėtų sudaryti tokią komisiją, juolab, kad kai kurių kūrinių nebėra išlikę jokių dokumentų arba jų tiesiog nebuvo“.
Autorės nuotr.
FRAGMENTAS: Buvusio vitražo fragmentas – vienas iš nedaugelio likusių sveikų, tačiau bandant jį pakelti stikliukai krenta.
KŪRINYS: Prieš kelias dešimtmečius vienas brangiausių rajone buvęs meno kūrinys sunkiai būtų beatkuriamas – niekas nebeatmena autoriaus, kaip ir per kelis langus išdėstyto margaspalvio siužeto.
PRIMINIMAS: Kultūros centro direktorė Irena Kybartienė sako, kad šie vitražai neturi būti saugojami rūsyje.
LAIKAS: Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė mano, kad atėjo laikas susiskaičiuoti, kiek rajone yra meno vertybių.