Naujausios
VERSMĖS
KAROLIS LEVICKAS
Tytuvėnų gimnazijos moksleivis
Pagauti laimės akimirką
– Alio?
– Sveikas. Gal pačiuožinėjam?
– Kad ne...
– Užsiėmęs?
– Prie „PC“.
– A...Turi kažką naujo?
– Nieko ypatingo, „Mass Effect 3“ ...
– Tai gal tu jau „nusileisk“ iš to kosmoso, „nulipk“ nuo kompiuterio ir išnešk savo kailį į kiemą prasivėdinti?
– OK. Įveiksiu šitą lygį ir ateisiu...
– Laukiu!
Lėtai pajudinu sustingusius kojų pirštus, ištiesiu nugarą, užmerkiu akis ir išsidrebiu kėdėje... Net nepajutau, kaip visa diena prabėgo.
– Maksai! Eisim į lauką.
Šuo lėtai išsirango iš po stalo, praeina pro mane į kojas trindamas šonu ir nepatikliu žvilgsniu dėbteli į mane: „Negali būt“...
Praveriu laukujas duris ir įkvėpiu gūsį šalto oro. Vėjas toks žvarbus, kad net kaklas dingsta striukės apykaklėje...Užsitempiu ant ausų kepurę ir kulniuoju miško link. O sniego kiek daug – einam kartu su Maksu nepasidalindami taku...
Snaigėms atkakliai klijuojant akis, pasiekiame mišką. Apie taką net naivu būtų galvoti – praskleidžiu eglių šakas ir krentam į pusnį. Šuo laimingas strapalioja ir kandžioja sniegą. Mintyse save pabaru, kad retokai savo geriausiam draugui suteikiu tokio džiaugsmo.
– Maksai! Pagauk mane! – pasileidžiu bėgti slapstydamasis tarp medžių ir mėtydamas pėdas. Šuo vejasi lekuodamas, liežuvis siekia žemę, ausys pinasi tarp kojų – pati tikriausia laimės išraiška.
– Oi! – kojos užkliūva už kelmo ir aš žnekteliu į pusnį. Panyra visas į sniegą, tartum į minkštą patalą. Viena snaigė po kitos liečia mano veidą, lėtai tirpsta ir lyg ašaros bėga skruostais žemyn... Iš balto sapno pažadina karštas šuns alsavimas ir telefono skambutis.
– Alio? Taip taip, mes jau ateinam...
Ten, kur pavasaris...
„Karoli, reikia parašyti rašinį...“ – pasiekia mano ausį pažįstamas balsas. „Apie ką?“ – nedžiugiai sumurmu. „Apie, ką nori?“ – atsako balsas ir „išskrenda“ pro langą... Mokytoja dabar man primena televizorių – žiūriu į ją, matau, bet nieko negirdžiu...
Mano dėmesį patraukė čaižus stabdžių garsas – matyt, koks žiopliukas vėl išbėgo į perėją. Žvilgsnis nejučia išbėga pro dulkėtą stiklą... Pro akinančius saulės blyksnius vargiai įžiūriu sprogstančius medžių pumpurus ant vis dar juodų šakų. Tolyje matyti stybstančios alyvos – šįmet žiedų bus dar daugiau nei pernai. Tai kas, kad jos dar mažiukės...
Kažkas staiga timpteli už rankovės. „Girdėjai?“ „A, taip, girdžiu, „ – sušnabždu ir vėl „dingstu“ pro langą... Klasėje toks karštis, kad nė minutės nesinori čia pasilikti. Pasijuntu, tarsi plūduriuočiau ežero vidury susenusioj valty... Tolumoje plaukioja gulbės, nedrąsiai dirsčiodamos mano pusėn – gal kėsinuos į jų lizdą? Ne, šiukštu, net ton pusėn neisiu...
Išsitiesiu ant valties dugno, per kraštą permetu kojas... Prisimerkiu...Per blakstienas žaižaruoja saulės zuikučiai. Dangus toks vaiskus, kad debesys atrodo itin balti ir ryškūs... Ganau juos akimis, svajoju...
Priešais išnyra mokytojos veidas... „Ar užduotis aiški?“ „Taip, mokytoja, žinoma.“ – Ir vėl manęs nėr... Aš ten, kur pavasaris...
Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
KŪRĖJAS: Jaunąjį kūrėją Karolį Levicką už prozos vaizdelius, pateiktus „Prozos aruodų“ konkursui apdovanojo rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vincas Metrikis ir Švietimo, kultūros bei sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jadzė Gaupšienė.