Naujausios
Grojantys žemės grumsteliai
Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos pradinių klasių mokytoja Ugnė Vaineikienė savo auklėtinius moko vinguriuoti liaudies melodijas molinukais, kurių su šeima per 20 metų sukaupė jau apie 70. Moteris sako, kad jai ne kiekviena švilpynė įdomi, tik ta, kuri iš tiesų čiulba ulba, skleidžia skambų garsą, tarsi grojantis žemės grumstelis.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Grojantys molinukai
Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus lankytojų dėmesį traukia išrikiuota molinukų kolekcija. Arkliai, paukščiukai, avinėliai, įvairios nebūtos pasakų būtybės...
Kiekvienas šių molinukų žavi ne tik grakščių arba netikėtų formų vingiais, spalvomis, glazūra, bet ir turi balsą. Papūtus vieną, nuvinguriuoja lakštingalos melodija, kitas švilpčioja lyg bukutis. O jei pirštais perbėgi per atviras skylutes, pasigirsta gamos garsai.
„Man jie – tarsi grojantys žemės grumsteliai. Žemė skamba pavasarį, ji kalba upeliais, paukščių balsais, medžių šnaresiu, taip kalba ir tie molinukai. Aš jų net nevadinu švilpynėmis, nes ieškau tokių, kuriais būtų galima sugroti, o ne vienodą lygų garsą išpūsti,“ – sako kolekcijos šeimininkė Ugnė Vaineikienė.
Atsidūrė ir latviški bei vengriški molinukai
Jos rankose atsiduria molinis šuo ir liaudies muzikantas, atkeliavę iš Gruzdžiuose kasmet vykstančių šv. Roko atlaidų.
O štai visas būrelis glazūruotų ir be glazūros latviškų švilpynių, parvežtų iš Tervetės bei kitų kaimyninės šalies vietovių. Tarp jų išsiskiria didelis ūkiantis arklys.
Kitų tautų tradicijas primena ir vengriški molinukai – okarinos, turintys keraminį kiaušinio arba cigaro formos korpusą su 7–10 skylučių.
Vieną okariną įsigijo iš meistro Biržuose, kitą – per Kaziuko mugę Vilniuje.
Kolekcijoje yra molinių lakštingalų ir ąsotėlių, kurie groja pripildyti vandens. Paprastai muzikuojantys kolektyvai įsigyja plastikinius tokio tipo paukštukus.
Ugnei Vaineikienei labai patinka keramikos meistrių Elenos Užkuraitienės paršelis bei kiti gyvūnai, pagražinti margučius primenančiais raštais, Irenos Vaidilauskienės karvutė, parsivežta iš Šiauliuose veikiančios tautodailės parduotuvės.
„Kažkada užėjome su vyru Gendručiu ir nusipirkome, už ją mokėdami dar rubliais ar „vagnorėliais“, – mena U. Vaineikienė.
Išoriškai labai gražios joniškiečio Virginijaus Padgurskio švilpynės – oželiai, paukšteliai, prie jų glaudžiasi gruzdiškės Reginos Mataitienės dovanotos dvi švilpynės.
Kolekcijoje yra ir beždžionių, drakonų, kitų pasakų būtybių, tačiau joniškietei mieliausi kūrinėliai lietuviškais motyvais.
Moko groti vaikus
„Mūsų molinukas yra tyriausia, gražiausia, ką gali išgirsti. Tokia mano nuomonė,“ – įsitikinusi moteris.
Kolekcija džiugina ne tik šeimos narius, bet ir Ugnės Vaineikienės auklėtinius. Pradinių klasių mokytoja dirbanti ir folkloru aktyviai besidominti bei jį perduoti mokiniams norinti moteris sako, kad jau kelios jos buvusių pradinukų kartos išmoko groti molinukais.
Kadangi molio „grumsteliais“ grojama, jie keliauja iš rankų į rankas, kartais ir apsitrina, ir suskyla, kažkas nudūžta. Užtat jie gyvena tikrą gyvenimą, ne uždaryti ant lentynos po stiklu.
Pirmasis impulsas
Impulsą kolekcijai davė iš kartos į kartą perduodamas Ugnės Vaineikienės prosenelės Marijos Tautkevičienės molinis avinėlis. Jis, kaip kolekcijos autorei pasakodavo mama, per Velykas buvo dedamas ant stalo tarp šventinių valgių kaip dekoracija, o greta vietą rasdavo ir simbolinė Lietuvos vėliavėlė.
Studijų metais apie 1986-uosius Ugnė nusipirko porą švilpynių Kaziuko mugėje. Parsinešusi namo pastebėjo, kad tai ne paprasti švilpukai–paukštukai. Jie turėjo kelias skylutes, todėl buvo galima sugroti paprastą melodiją. Kartu su bendrakursėmis išmoko „Suk suk ratelį“, dar keletą vingrių trelių.
Paskui pomėgis ieškoti tik grojančių, ne švilpiančių, molinukų tapo tikru detektyvu. Būdavo, apžiūri, pavarto rastą egzempliorių, pamėgina sugroti, ir – padeda į vietą. Nėra skaidraus, gero skambesio. Todėl eksponatų per 20 metų susikaupė ne tiek ir daug – tik apie 70.
Autorės nuotr.
PASIRINKIMAS: Ugnė Vaineikienė sako, kad jai mieliausi lietuviškų motyvų molinukai.
ŠVILPYNĖS: Visas būrelis latviškų švilpynių, parvežtų iš Tervetės bei kitų kaimyninės šalies vietovių.
ŠVENTINIAI: Šiuos molinukus Vaineikiai pirko Gruzdžiuose per šv. Roko atlaidus.
SUDERINIMAS: Ugnė Vaineikienė dar riša juostas įvairiose mugėse, kur taip pat gali rasti egzempliorių papildyti savo molinukų kolekcijai.
OKARINOS: Originalūs Viktoro Lukovnikovo molinukai– vengriškos okarinos.
VANDENINIAI: Kolekcijoje yra molinių lakštingalų ir ąsotėlių, kurie groja pripildyti vandens.
RAŠTAI: Kolekciją renkančiai šeimai labai patinka Elenos Užkuraitienės paršelis bei kiti gyvūnai, pagražinti margučius primenančiais raštais. JN
PATRAUKLUMAS: Virginijaus Padgurskio molinukai išoriškai labai patrauklūs.
Ugnės VAINEIKIENĖS asmeninio albumo nuotr.
GROJIMAS: Ugnės Vaineikienės vadovaujami auklėtiniai folkloro šventėse groja įvairiais liaudiškais instrumentais, tarp jų – ir molinukais.